Žodžio žmonės pagaliau suformavo Vyriausybę. Garbingai grąžinę Tautai valdžią, kaip sakė Karbauskis, įvardinę konkrečią datą, kada trauksis iš koalicijos, atsistatydinę po pralaimėjimo rinkimuose, niekada ir jokiomis aplinkybėmis negulę į lovą su teisiamomis partijomis – žodžio žmonės pagaliau suformavo Vyriausybę.
Kol žodžio žmonės tarėsi, formavo ir melavo, aukščiausio lygio valdžios aparatas buvo sustingęs. Nes kokia prasmė dirbti, kai čia viskas keisis, bus naujas ministras, niekas neaišku, gyvenam kaip ant vulkano, dievaži. Tris mėnesius nuo tos įsimintinos dienos, kai Kultūros komiteto pirmininkas užsilipo ant šarvuočio, ištiesė liauną rankelę ir parodė kryptį, kuria visa valdžia eis, jeigu pralaimės rinkimus.
Gerai, kad jis viską laimėjo ir toliau nepavargsta laimėti.
Vyriausybė suformuota, bet nuoširdžiai neaišku, kas atrodo blogiau – naujieji ministrai ar dabar jau buvusi „Stumbro“ futbolo komanda, neberandanti žaidėjų išbėgti į aikštę. Ir tie keitimai.
Tęsiant futbolo analogiją – įsivaizduokite Marijampolės „Sūduvą“ (beje, fantastiška pergalė Izraelyje prieš „Maccabi“, nors šiomis dienomis laimėti prieš žydus jų namuose yra labai nefainas dalykas, galimai Faina vėl uždarys sinagogą). Rungtynės vyksta visai neblogai, varžovas stiprus, bet komanda laikosi ir 70 minutę treneris daro iš karto tris keitimus – išima pagrindinį saugą, vartininką ir puolėją, o išleidžia masažuotoją, autobuso vairuotoją ir viešbučio berniuką, kuris jam panešė lagaminus ir labai patiko.
Tai va taip mes formuojam vyriausybę.
Patraukti trys ministrai – Misiūnas, Masiulis ir Surplys. Dėl paskutiniojo kaip ir viskas aišku – nelabai Giedrius raukė žemės ūkyje, atėjo kaip partijos kareivis, partija pasakė „išeik“ ir jis tik paklausė, per kurį išėjimą. Už lojalumą politikoje visada yra atlyginama.
Bet pirmųjų dviejų nuėmimas jau kvepia veikimu prieš valstybę. O kaip kitaip tai pavadinti, kai labai sudėtingose ministerijoje gerai besitvarkantiems ministrams parodomos durys.
Matai, pernelyg savarankiški, matai, nešoka pagal tijūno botago pliaukštelėjimą, o Masiulio atveju dar ir skriaudžia tijūno favoritus Klaipėdos uoste.
Roko Masiulio atvejis iš viso unikalus. Prieš devynis mėnesius jis pats vienas suvaldė rimtą krizę, susiderėjęs su streikuojančiais mokytojais, kai premjeras jau kalbėjosi su dievais ir rimtai svarstė į ministeriją prieš lietuvių kalbos mokytojas siųsti jėgos struktūras, kad viską ten išvaikytų. Dėl to paties Masiulio kovo mėnesį abu žodžio žmonės draskėsi marškinius tikindami, kad pasitiki juo kaip pačiais savimi, ką ten kaip pačiais savimi, dvigubai labiau ir apie jokį ministro patraukimą negali būti net kalbos.
Na, patraukė tai patraukė. Valstybei nenaudingos tokios rokiruotės, bet ar kada Skvernelio ir Karbauskio tandemui rūpėjo, kas naudinga valstybei, o ne jiems patiems?
Bet tai, kas ateina į jų vietas, jau primena kultinę Stepheno Kingo „Švytėjimo“ sceną – „Here‘s Rita“ ir „here‘s Jaroslav“.
Dar suprasčiau, jei iš tikrųjų Roką Masiulį būtų keitęs jo viceministras Vladislavas Kondratovičius, įsigilinęs į ministerijos reikalus, viską žinantis, lengvai galintis perimti Masiulio portfelį. Bet tai ne.
Tomaševskininkai turi lenką-šoklį. Jaroslavą Narkevičių. Jis turėjo vadovauti vidaus reikalams, ai, netinka, na, tada vadovaus susisiekimo. O koks gi, psiakrew, skirtumas?
Duokim strateginės ministerijos vairą žmogui, kuris prieš penkerius metus viešai kalbėjo, kad lietuviai nori sunaikinti vietos lenkus ir žadėjo kelti sumaištį visoje Lietuvoje. O kodėl ne?
Dar graudesnis Ritos Tamašunienės paskyrimas vidaus reikalų ministre.
Galiu tik įsivaizduoti policijos, ugniagesių, pasieniečių, FNTT ir kitų struktūrų pareigūnų veidus išgirdus šitą fantastišką naujieną.
Cituojant rusų satyrikus – „da, ne tu stranu nazvali Gondurasom“.
Žodžio žmogus Ramūnas išplečia akis ir aiškina, kad ponia Rita puikiai tiks į šitą postą, nes ir Seime dirbusi, ir regionų politikoje nusimano ir dar plius moteris, tai jau niekas negalės prisikabinti, kad Lietuva yra vienintelė ES valstybė su penių vyriausybe.
Dirbdama Seime ponia Rita pagarsėjo turbūt tik savo žymiąja piligrimine kelione, kai už valstybės pinigus pakeliavo po Australiją, dalindama lankstinukus apie Vilnių Fidžio ir Tongos piligrimams ir kviesdama juos atvykti į Lietuvą. Piligrimai neatvyko, bet Apvaizda, va, postą už pastangas drėbtelėjo.
O dėl moters – tai jau kvepia patyčiomis. Norit moters – šekit moterį. Atrodo, kad paskutiniąją moterį, kuri lyg ir neprieštaravo eiti vadovauti ministerijai.
Kadangi visiems įdomu, kokio tvirtumo naujojo Prezidento... eee... stuburas, tai šioje istorijoje Ekscelencija rožėmis nepakvipo.
Palaiminęs Narkevičių ir Tamašunienę – „svarbu, kad atstovautų valstybei, o ne tik tautinėms mažumoms“, atidavęs Masiulį – „man sakė, kad jis neturi palaikymo Seime, bet nenustebčiau, jei jis kurtų naują politinį judėjimą“, Prezidentas parodė, kad vertybinei kovai dar nepasiruošęs, o žodžio žmonės galėjo lengviau atsipūsti supratę, jog naująjį Daukanto aikštės šeimininką galės vartyti kaip jiems patinka, jeigu tik laiku pasakys jo pusėn kokį komplimentą, apsimes, kad Prezidento nuomonė jiems svarbi ar tiesiog paglostys galvelę ir pasakys „geras, geras“.
Taip va ir gyvenam.
O tai vyriausybė jau dirbs?
Kad nelabai.
Baigsis vasara, prireiks kelių mėnesių, kol bus apšiltos kojos ir sužinota, kur ministerijos patalpose yra valgyklos, tada šventinis periodas, o tada jau ir 2020 rinkimai, kuriuose visi naujieji ir senieji politiniai ministrai turės arti kaip dar niekada nearė. Tai kada dirbt?
Ir kam dirbt, jeigu valstybėje iš esmės viskas gerai?
Haiku
Skamba kaip filmas
Paskutinė moteris
Bet čia realybė