Išverskime aukštas frazes, skambančias rezoliucijoje, į paprastą kalbą. Ragindami Vyriausybę koreguoti profesinių mokyklų reorganizacijos procesą, „žaliavalstiečiai“ apeliuoja į „Europos Komisijos pateiktą Bendrosios žemės ūkio politikos po 2020 m. įstatyminių nuostatų projektą“ ir jame numatomą kaimo gyvybingumo atkūrimą „kompleksiškai diegiant naujas ūkinės veiklos technologijas įgyvendinant darnaus vystymosi principus žemdirbystės, maisto produktų gamybos, sveikatos, aplinkosaugos srityse“, ir į tai, kad „Vyriausybėje vykdomas Bendrojo plano koncepcijos ir Nacionalinės pažangos programos projektų rengimas ir ženklus profesinių mokyklų tinklo mažinimas galimai neatitinka bent vieno valstybės raidos scenarijaus, numatomo Bendrojo plano koncepcijoje“.
Patiko? Tikras aukštasis pilotažas. O už jo slypi viena mintis – artėja rinkimai, išsaugokime profesines mokyklas, kad jų darbuotojai balsuotų už „geruosius“ darbo vietų ir finansavimo gynėjus.
Neneigsiu, kad vienos ar kitos specializuotos žemės ūkio profesinės mokyklos prijungimas prie stambesnio partnerio gal ir buvo neapgalvotas. Tačiau žvelgiant į problemą ne parapijiniu, o visos Lietuvos mastu šios mokyklos jau seniai tapo biudžeto lėšų kapinynu, neduodančiu grąžos nei žemės ūkiui, nei bendruomenėms, nei regionams.
Nereikia apsimetinėti. Kokius specialistus gali parengti mokykla, jei teoriniai ir praktiniai pagrindai įgyjami senos sovietinės žemės ūkio technikos pagrindu? Kokius įgūdžius įgyja moksleivis, jei mokykla turi tik senų traktorių ir nepakartojamą „Niva“ kombainą? Ar ūkininkas sodins taip išmokslintą mechanizatorių prie išmaniojo traktoriaus vairo? Ką gi, jei sodins, turės savo lėšomis mokslinti „mokytąjį“.
Beje, vadinamąsias kaimiškas specialybes šiandien dauguma žemės ūkio mokyklų nukėlė į užkulisius. Jų rengimui skiriama apie 15–20 procentų mokymo programų. Ko tuomet mokoma šiose profesinėse mokyklose? Padavėjo, barmeno, virėjo, svečių aptarnavimo darbuotojo, viešbučio kambarinės, masažuotojo, slaugytojo padėjėjo (senoviškai – sanitaro) profesijų. Tikrai pirmo reikalingumo specialybės kaime, juolab kad jų mokoma daugelyje žemės ūkio mokyklų...
Atskira kalba apie konkrečiai darbui užsienyje orientuotų specialybių gausą – kiekviena save gerbianti žemės ūkio mokykla turi bent porą tokių programų. Tai tinkuotojai, dažytojai, plytelių klojėjai, gipso plokščių montuotojai. Kokia tikimybė, kad švietimo lėšos nėra sąmoningai švaistomos įsteigiant dėstytojo etatą „meistrui“ ir priviliojant jaunimą įgyti profesiją, kurios paklausa Lietuvos rinkoje minimali, užtat užsienyje – labai prašom...
Kažkodėl šiuo aspektu Seime diskusijos nekilo, nes rezoliucijoje akcentuojami visai kiti dalykai: „dabartinė profesinė mokymo sistemos pertvarka neišvengiamai turės įtakos Lietuvos žemės ūkio raidai“. Kurgi ne – neparuošime viešbučio kambarinių Ramtadryliškio kaimo apartamentams ir dažytojų gvardijos Silkenlando statyboms.
Rezoliucijos esmė ne tik veidmainiškame susirūpinime specialistų kaimui rengime. Ji slypi ir gražiai užmaskuotoje rinkėjų žvejyboje: juk neglaudinant profesinių mokyklų tinklo bus išsaugota šimtai dėstytojų, meistrų, ūkio darbuotojų etatų, ir jie bus dėkingi geriesiems Seimo nariams už gaunamą tegul nedidelį, bet garantuotą atlyginimą. Tačiau ar šita vos ne pašalpų sistema tenkina jaunimą, baigusį mokyklą ir neturintį galimybių įsidarbinti? Ar tenkina tuos gabius pedagogus (o jų profesinėse mokyklose tikrai yra), kuriems šitoje maišalynėje mokami tokie pat grašiai, kaip ir niekam nereikalingų profesijų rengėjams?
Dar vienas žvilgsnis į profesinių mokyklų „pelningumo“ rodiklius – jokios vertės neturintys jose rengiami kursai. Tai elementarus akių dūmimas, kai iš žmogaus paimami pinigai ir, deja, įteikiamas baigto „tobulinimosi“ pažymėjimas. Pasitaikė atvejų, kai šitaip aukštesnės kategorijos vairuotojų kvalifikaciją įgijo už autobuso ar „fūros“ vairo nė nesėdę vyrai.
Profesinių mokyklų tinklo pertvarka tikrai būtina. Lietuvoje hektarų hektarai (taip, čia su kvadratiniais metrais jau neišsiversime!) neracionaliai naudojamų, bet eksploatacijos išlaidas ryjančių patalpų stūkso pustuštėse žemės ūkio mokyklose. Suglaudinus profesinį mokymą regionų centruose, palikus tikrai specialistus žemės ūkiui rengiančias mokyklas, atsirastų lėšų ir jų modernizavimui, ir deramiems dėstytojų atlyginimams. Ir nereikėtų mulkinti jaunimo, esą jų laukia didžiulės perspektyvos.
Todėl ir balsavau prieš gudragalvišką valdančiųjų rezoliuciją, matydamas joje daugiau pavojų negu naudos.