Lyderis tai ne tik kažkoks asmuo (nors būtų džiugu, kad Seimas turėtų tokį), bet ir partija, politikų grupė ar frakcija. Mes regime, kaip nemotyvuotai ir kartais silpnai argumentuotai skamba Seimo narių ar net visų frakcijų teiginiai apie Vyriausybės veiklą, apie aptariamus ministrus ar kandidatus į ES komisaro pozicijas nuo Lietuvos.

Viskas vyksta inertiškai. O chaotiškumą didina dar ir tai, kad pagal įstatymą ministrų kabinetas turi būti patvirtintas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo Ministro Pirmininko paskyrimo. Taigi, laikas spaudžia, o sutarimo nėra. Nera ir Prezidento pritarimo teikiamiems Vyriausybės narių sąstato projektams.

Čia regimas akivaizdus strategijų prieštaravimas tarp Premjero ir Prezidento. S. Skvernelio pagrindinis interesas patvirtinti Vyriausybę. Čia akcentas patvirtinime, nes nepatvirtinus Vyriausybės S. Skvernelis lieka suvaržytas savo galimybėse veikti rinkimų kryptimi.

O laikas spaudžia. Prezidentas gi suinteresuotas suformuoti veiksmingą ministrų kabinetą, kuris sugebėtų per likusius metus iki rinkimų bent jau nesugadinti esamos, sudėtingos situacijos Lietuvos ūkyje.

Taigi vienam reikia Vyriausybės fakto, o kitam - jos veiklos efekto. Ir laiko veiksnys čia naudingesnis prezidentui, nors kadrų, iš kurių galima būtų pasirinkti geriausią, nėra daug. S. Skverneliui gi laikas limituotas ir jei jis nenusileis Prezidentui, jei jis nenusileis valdantiesiems, jo premjeravimas gali pavirsti į rimtą pralaimėjimą artimoje, priešrinkiminėje ateityje.

Dar banalesnė situacija yra su kandidatų į ES komisaro pozicijas svarstymu. Šiandien regime dramatizuotą kalbėjimą tiek iš opozicijos, tiek ir iš valdančiųjų bei Vyriausybės vadovo pusės. Visi daug aiškina, tačiau negali suformuluoti aiškaus atrankos kriterijaus.

Opozicija šioje situacijoje žaidžia taktinius žaidimus, siūlydama tai D. Grybauskaitę, tai I. Šimonytę, suprasdama, kad jų kandidatūros Seime nėra praeinamos, nes nėra jiems palankios daugumos, bet kalbėjimas apie kandidatus sureikšmina pačios opozicijos potencijas.

Šiandien regime dramatizuotą kalbėjimą tiek iš opozicijos, tiek ir iš valdančiųjų bei Vyriausybės vadovo pusės. Visi daug aiškina, tačiau negali suformuluoti aiškaus atrankos kriterijaus.
Lauras Bielinis


Valdantieji, savo ruožtu, niekaip neišsiaiškina, kieno žodis yra lemiamas teikiant kandidatus. Tada imama kalbėti apie reikalavimus iš ES struktūrų teikti moterį. Kai pageidavimai iš šalies pavirsta esminiais argumentais, o jų kriterijumi tampa lytis, reikia tik moters, pritariu Kęstučiui Girniui – apie kandidatus Lietuvoje nebuvo rimtai susimąstyta ir nemąstoma ligi šiol.

Bet situacija sprendžiasi pati savaime. V. Sinkevičiaus nuvykimas pas Ursulą von der Leyen rodo, kad visiems netikėtai atsiranda politikas, gebantis demonstruoti politinę valią ir nuosekliai veikti tikslo kryptimi.

Manau, kad daliai politikų tai gali sukelti šoką – kaip be jų žinios, kaip be diskusijos ir partinių bei administracinių pritarimų? Bet politika, ryški politika, taip ir daroma. Apie tokią politiką ir mąsto prezidentas, kuomet siekia atrasti tokius politikus, kurie nevengtų atsakomybės ir būtų savarankiški savo sprendimuose.

Kita vertus, V. Sinkevičiaus amžius, (tai jaunas žmogus) turėtų pavirsti į papildomą argumentą jo naudai, nes Lietuvoje šiandien stebimas dar vienas deficitas – jaunų politikų deficitas.

Būdamas gerai išsilavinusiu ir jaunu, šis politikas savotiškai ženklina prasidėjusią kartų kaitą politiniame lauke. Politinių kadrų deficitas pačioje artimiausioje ateityje gali tapti strategine problema visai mūsų politinei sistemai.