Praeito mėnesio tekstas, paskutinė dalis investavimo tema (publikuotas liepos mėnesį), yra čia. O šį kartą tekstas apie taupymą ir šio veiksmo skirtumus nuo investavimo. Nes gana dažnai taupymas yra tapatinamas su investavimu, dėl ko kyla painiava bei nesusikalbėjimas.
Taupymas, klasikine prasme, yra šiandien uždirbtų pinigų atsidėjimas rytojui. Skirtingai nei investavus, taupomi pinigai neturėtų uždirbinėti naujų pinigų.
Kas taip pat reiškia, jog ir taupomų pinigų perkamosios galios pokyčiai, bent trumpuoju laikotarpiu, neturėtų smarkiai svyruoti. Santaupos neturi generuoti nei grąžos, nei rizikos.
Todėl taupomi pinigai dažniausiai turėtų gulėti grynaisiais pinigais arba jų ekvivalentais. Tai yra indėliuose, likvidžiose trumpalaikėse valstybių obligacijose arba paprasčiausiai einamojoje sąskaitoje.
Šie pinigai turėtų būti lengvai pasiekiami ir bent pusmečiui ar metams į priekį jų vertė, tai yra už juos nuperkamų paslaugų ir prekių kiekis, turėtų būti daugiau ar mažiau aiški. Taupymas iš esmės gali būti naudojamas dviem tikslams.
Pirmiausia, taupomi pinigai turėtų tarnauti kaip finansinis buferis, padedantis susitvarkyti su netikėtai iškilusiais nesklandumais gyvenime.
Pavyzdžiui, jei sugenda šaldytuvas ir reikia pirkti naują, santaupų neturintis žmogus turėtų arba skolintis, arba mažinti savo investicinį krepšelį. Abu šie veiksmai turėtų neigiamą ilgalaikę įtaką žmogaus finansinei gerovei. Tuo tarpu santaupų turintis, tiesiog panaudotų dalį jų ir išspręstų problemą.
Tam santaupų nereikia turėti labai daug. Didžioji dalis kaupiamo finansinio turto visais atvejais turėtų būti investuota į grąžą generuojančius aktyvus. Tuo tarpu santaupos turėtų sudaryti tiek, kiek atsitikus eiliniam nemaloniam nenumatytam įvykiui užtektų lengvai ir neskausmingai su tuo įvykiu susitvarkyti.
Tuo tarpu jei pajamos siekia 10 000 eurų per mėnesį, grynais pinigais ir jų ekvivalentais laikyti ir tris mėnesius pajamų, tai yra 30 000 eurų, jau yra prabanga. Nes šie pinigai, teisingai investuoti, gali uždirbti gerą grąžą. O realiai yra maža tikimybė, jog netikėtai nutiks toks įvykis, kuris pareikalaus visų 30 000 eurų jau tą pačią dieną.
Žinoma, svarbu ir kaip apibrėšime netikėtą įvykį. Nes jei susergi vėžiu, tai ir 50 000 eurų gali neužtekti.
Tačiau tokiems rimtiems įvykiams taupyti nėra prasmės. Šiuos įvykius, finansine prasme, reikėtų tvarkyti per draudimo produktus arba jau likviduojant investicinį krepšelį. Atsitikus iš esmės gyvenimą keičiančiam netikėtumui, ilgalaikė finansinė gerovė turėtų nusistumti į antrą planą, dėl ko ir kanibalizuoti investicinį krepšelį pasidaro logiška.
Negyvas vis tiek tais pinigais nepasinaudosi.
Tuo tarpu, kai kalbame apie santaupas, jos turėtų būti skirtos paprastiems kiekvieno gyvenime galintiems įvykti reikalams. Kaip įvairūs buitinės technikos gedimai, netikėti automobilio remontai ir panašūs dalykai. Kurie yra nemalonūs, tačiau tik sugadina nuotaiką, o ne iš esmės keičia gyvenimą. Ir būtent šiems reikalams reikėtų turėti pakankamai pinigų einamojoje arba taupomojoje sąskaitoje.
Visi kiti finansiniai resursai turėtų būti investuoti. Norint miegoti ramiai bei visuomet žinoti, kad tuos pinigus tikrai prireikus bus galima panaudoti, jau reikia spręsti krepšelio sudėliojimo bei diversifikacijos klausimus. Tam, kad būtų galima jį visą arba dalį jo likviduoti atsitikus rimtam force majeure įvykiui. Tačiau krepšelio strateginė ir taktinė alokacija jau atskiras mokslas.
Ši taupymo funkcija turėtų būti atskirta nuo pirmosios. Nes tam tikras visuomet prieinamas pinigų kiekis įvairiems nenumatytiems įvykiams sąskaitoje turėtų gulėti visuomet. Tuo tarpu taupymas tam tikriems daiktams ar patirtims jau turėtų, normaliu atveju, būti visai atskiras reikalas. Ir taupyti reikėtų labai konkrečiai apibrėžtam tikslui, kuris realiai galėtų būti įgyvendintas per suvokiamą laiko tarpą.
Nes jei kažkam taupyti reikia dešimt metų, tuomet racionaliau tuos pinigus investuoti. Įvertinus infliaciją ir potencialą grąžą iš investicijų, finansine prasme dešimt metų tiesiog kaupti pinigus sąskaitoje yra neracionalu. Tačiau konkrečią laiko ribą, tai yra metų kiekį, kada dar verta tiesiog taupyti, o kada jau verčiau investuoti nubrėžti sunku. Tai yra labai individualu.
Apie finansus ir investicijas suprantantis asmuo net 2–3 metų taupymui skirtus pinigus gali investuoti, jei mato trumpalaikių galimybių ir gali toleruoti riziką nenusipirkti norimo daikto būtent norimu metu.
Tačiau vidutinis žmogus, kuris su investicijomis turi mažai bendro, ir 5 metų laikotarpyje pasiekiamam tikslui gali pasirinkti tiesiog kaupti sąskaitoje.
Tad iš esmės taupyti reikėtų pirmiausia pilkai dienai, o antra – norimiems nusipirkti daiktams arba/ir patirtims.
Iš esmės, bendrąja prasme, taupymas ir yra skirtas subalansuoti savo pajamų ir išlaidų srautus. Tam, kad didesniems dalykams nereikėtų skolintis ir mokėti palūkanų bei gadinti savo ilgalaikės finansinės padėties, pinigus galima tiesiog pasitaupyti. Tiek numatytoms išlaidoms, tiek nenumatytiems atvejams. Todėl ir taupymo norma, tai yra kiekvieną mėnesį nuo pajamų taupymui skiriama dalis, turėtų priklausyti tiek nuo spėjamo pinigų poreikio netikėtumams, tiek nuo pamatuotų norų gyvenime nuveikti kažką įdomaus.
Tačiau taupyti tik dėl taupymo, kaip dažnai daro žmonės, nėra racionalu. Jei turima pakankamai pinigų netikėtumams padengti ir kažkokiems konkretiems poreikiams taupyti nėra didelio poreikio, laisvą pajamų dalį reikia investuoti. Investavimas, ilgalaikės finansinės gerovės prasme, yra žymiai prasmingesnis ir naudingesnis užsiėmimas nei taupymas.
Nes taupymas teikia naudos tik tais atvejais, kai dėl turimų santaupų gyvenimas tavęs negali priversti skolintis. Tuo tarpu investavimas naudingas, finansine prasme, yra visuomet. Nes kuria papildomą finansinį turtą, kuris kuria dar daugiau finansinio turto. O ypatingais atvejais, investicijas galima parduoti ir gautus pinigus panaudoti problemoms spręsti.