Dar anksčiau von der Leyen pasakė, kad šalys narės turėtų pateikti po dvi kandidatūras – vyro ir moters – į Europos komisarus. Ir šį pasiūlymą reikia atmesti, nors įtariu, kodėl ji tai daro.

Von der Leyen nebuvo geriausia Vokietijos ministrė, daugelis laikė ją viena silpnesniųjų. Dėl jos kandidatūros į EK vadovo postą buvo sutarta slaptuose ES vadovų pasitarimuose, Europos Parlamentas ją patvirtino minimalia balsų persvara. Tad von der Leyen turi milžinišką demokratijos deficitą, kurį ji stengiasi įveikti tapdama moterų čempione. Lyčių lygybės siekis palaikytinas, bet ne šį kartą, kai jis tarnauja vieno asmens tikslams.

Jei Lietuva nutartų siūlyti ir vyrą, ir moterį į eurokomisarus, ji faktiškai atsisakytų teisės teikti savo kandidatą į šį postą. Jei siūlome du kandidatus, bet kitas žmogus, šiuo atveju von der Leyen, taria lemiamą žodį, tai ji teikia kandidatą, o ne Lietuva. Mes tampame patarėjais – va, siūlome du kandidatus, pasirink.

Dabar raginama teikti du kandidatus, ateityje gal bus siūloma teikti tris (trečiasis atstovautų mažumoms), kas dar labiau atskiestų mūsų teisę. Ne labai protinga, ne labai oru be pagrindo atsisakyti savo teisių ypač šiais laikais, kai kalbama apie vieningesnės Europos kūrimą, o didesnė vienybė įmanoma, tik sumažinus šalių-narių teises ir privilegijas.

Raginimas skirti moterį dar mažiau priimtinas, nes iš anksto diskvalifikuotų pusę galimų kandidatų, net Nausėda nebetiktų. Teikti kandidatą yra suvereni Lietuvos teisė, kuri neturėtų būti varžoma iš šalies nei botagu, nei meduoliu.

Esu beveik šimtu procentų tikras, kad von der Leyen nepasiuntė laiškų galingesnių šalių vadovams su panašiu pasiūlymu. Neįsivaizduoju, kokiomis aplinkybėmis šalys, kaip Prancūzija, Italija, Ispanija, jau nekalbant apie Lenkiją ir Vengriją, tenkintų tokį neįprastą von der Leyen raginimą. Tai, kad mes sulaukėmė tokio laiško, rodo, kad von der Leyen viliasi, jog Lietuva nusileis, kad ji mažiau atspari spaudimui, nors jis daromas meduolio pavidalu.

Neįsivaizduoju, kokiomis aplinkybėmis šalys, kaip Prancūzija, Italija, Ispanija, jau nekalbant apie Lenkiją ir Vengriją, tenkintų tokį neįprastą von der Leyen raginimą. Tai, kad mes sulaukėmė tokio laiško, rodo, kad von der Leyen viliasi, jog Lietuva nusileis, kad ji mažiau atspari spaudimui.
Kęstutis Girnius


Prezidento spaudos atstovas sakė, kad moters nominavimas didintų galimybę gauti vertingesnį portfelį.

Didintų, bet neužtikrintų. Neaišku, kiek vertingų postų tebeliko. Kai kurios šalys jau seniai išrinko savo kandidatus, nuosekliai stūmė jų kandidatūras, tarėsi su kitomis šalimis dėl palaikymo.

Eilinį kartą Lietuva neatliko savo namų darbų, nors neaišku, ar pagrindinė atsakomybė tenka buvusiai prezidentei ir užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui, ar Vyriausybei ir valdančiajai daugumai.

Lietuvoje užvirė precedento neturintys nesutarimai dėl kandidato į eurokomisarus. Kandidatūrą į Europos Komisiją teikia Vyriausybė, suderinusi su prezidentu ir Seimu. Paprastai Vyriausybė ir Seimas vieningai veikia, nes Seimo dauguma nustato Vyriausybės sudėtį. Bet šiomis Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio nesiliaujančių pasistumdymų dienomis nebegalioja normalios taisyklės.

„Valstiečiams“ į eurokomisarus pasiūlius ekonomikos ir inovacijų ministrą Virginijų Sinkevičių, premjeras pabrėžė, kad kandidatas nebuvo su juo suderintas. Opozicinės partijos žengė žingsnį toliau, paskelbė, kad Sinkevičius netinkamas kandidatas, ir iškėlė savuosius.

Konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis pasiūlė Dalią Grybauskaitę, nors buvo aišku, kad buvusi prezidentė nesiekia ir nesieks tokio posto.

Nerimtus pasiūlymus daro nerimti politikai, ir Landsbergis eilinį kartą patvirtino, kad jis toks yra. Vienas svarbiausių Lietuvos politinių partijų pirmininkas privalo elgtis su deramu gravitas?, negali reikšti paikų minčių, sakyti tai, kas jam ant liežuvio, lyg jis būtų tokio pavadinimo televizijos programos dalyvis.

Landsbergis ragino ieškoti stipriausio kandidato, nežiūrint siaurų partinių interesų, kandidato, kuris turi reikšmingą tarptautinę patirtį bei autoritetą tarptautinėje bendruomenėje. Gal jis pamiršo, kad 2009 m. konservatoriai pasiūlė Algirdo Šemetos kandidatūrą, nors jis neturėjo nei tos tarptautinės patirties, nei to autoriteto, kurie dabar tapo tokie svarbūs.

Konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis pasiūlė Dalią Grybauskaitę, nors buvo aišku, kad buvusi prezidentė nesiekia ir nesieks tokio posto. Nerimtus pasiūlymus daro nerimti politikai, ir Landsbergis eilinį kartą patvirtino, kad jis toks yra.
Kęstutis Girnius


D. Grybauskaitė irgi neturėjo tos patirties ir autoriteto, nors vėliau juos įgijo. Vytenis Andriukaitis buvo vienas socdemų vadovų, puikiai žinomas Lietuvoje, bet ne Briuselyje ar Vakarų Europoje.

Lyg šiol valdančioji dauguma, veikdama per Vyriausybę, skirdavo savo žmogų ir sulaukdavo prezidento pritarimo. Dabar raginama atsisakyti šios tradicijos. Ji netobula, bet jei jos bus atsisakoma, neaišku, ar ją pakeis geresnė sistema, ar šis postas taps dar kitu nesibaigiančių ginčų objektu.

V. Sinkevičius nei geriausias (toks turbūt neegzistuoja), nei prasčiausias kandidatas. Aiškinama, kad jis neturi deramos patirties, ir dar per jaunas. Jau minėjau, kad kiti komisarai taip pat neturėjo patirties. O jaunystę būtų galima pristatyti kaip privalumą ir pavyzdį kitoms šalims. Esą jau laikas pasitikėti jaunimu, perleisti jam atsakingas pareigas, leisti spręsti tas problemas, su kuriomis turės grumtis jo karta, juolab kad sunkiau jaunam žmogui užimti atsakingas pareigas ES negu moteriai, ką rodo von der Leyen patirtis.

Nesu nusistatęs prieš moters skyrimą. Jei Vokietija, Prancūzija, Italija ir dar dešimt kitų šalių imtųsi šitokio žingsnio, jų pavyzdžiu galėtų sekti Lietuva.

Yra ir kita kliūtis. „Valstiečiai“ beveik neturi tinkamų kandidatų, nei vyrų, nei moterų. Bet gal galėtų paskelbti patrauklią kandidatę LVŽS garbės nare?