Pirma, tik pradėjus dirbti sostinės taryboje susidarė įspūdis, kad „teisės viršenybė“ merui R. Šimašiui neegzistuoja, o kai kurie jo veiksmai galimai primena ne buvusio teisingumo ministro veiksmus, o liūdnai pagarsėjusio Klaipėdos politiko Viačeslavo Titovo pasisakymus, kuriuos teismas vertino kaip neteisėtus nurodydamas, kad V. Titovas tyčia šmeižė mirusiojo Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą, kurstė neapykantą, todėl turi atsakyti pagal įstatymo raidę.

Nėra jokios abejonės, kad K. Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimas, J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos nuėmimas pakurstė neapykantą, sumenkino Lietuvos istorijai nusipelniusias asmenybes.

Priminsiu, kad K. Škirpa už narsumą buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu. J. Noreika-Generolas Vėtra apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reabilitavo J. Noreiką dar 1991 metais. Nors ir buvo norinčių, istorinės išvados dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros nuopelnų nepakeistos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 metais. Taigi, tokie apdovanojimai nedalinami bet kam ir bet kaip. Tačiau R. Šimašius nusprendė būti aukščiau visų institucijų. Prasideda „Facebooko“ teismas.

K. Škirpos atveju jo nuopelnams perrašyti užteko tokių neįrodytų kaltinimų „nevienareikšmiška veikla“, tačiau jokių realių įrodymų, kad K. Škirpa būtų prisidėjęs prie žydų tautos tragedijos nėra, ką patvirtina Genocido ir rezistencijos tyrimo centras. J. Noreikos-Generolo Vėtros atveju apskritai nebuvo jokio civilizuoto sprendimo, o tik vienasmenis mero solo. Deja, Vilnius galimai turi savo V. Titovą, kurio veiksmai kelia abejonių ne tik dėl lojalumo Lietuvos Valstybei.

Įdomu tai, kad K. Škirpos atveju priimtas sprendimas panaikinti jo vardo alėjos pavadinimą, tačiau nuspręsta toje pačioje alėjoje įrengti jam atminimo lentą. Tuo tarpu Generolo Vėtros atveju nuspręsta nulupti jo atminimo lentą. Tokie sprendimai stokoja ir elementarios logikos.

Antra, Vidaus reikalų ministras yra patvirtinęs gatvių pavadinimų nustatymo tvarką, kurioje aiškiai nurodyta, kad pavadinimai su asmenvardžiais turi būti parenkami vertinant personalijų nuopelnus valstybės ar krašto istorijai, mokslui, menui, kultūrai, politikai ir kitoms visuomeninio gyvenimo sritims. Personalinius K. Škirpos ir J. Noreikos-Generolo Vėtros nuopelnus mūsų istorijai jau įvertino, būtent todėl daugelį metų turėjome K. Škirpos vardo alėją ir Generolo Vėtros atminimo lentą. R. Šimašius, nebūdamas istorikas, pats vienasmeniškai nusprendė atlikti „politinį teismo procesą“ ir surašyti „kaltinamąjį aktą“ J. Noreikai-Generolui Vėtrai bei K. Škirpai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reabilitavo J. Noreiką dar 1991 metais. Nors ir buvo norinčių, istorinės išvados dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros nuopelnų nepakeistos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 metais. Taigi, tokie apdovanojimai nedalinami bet kam ir bet kaip. Tačiau R. Šimašius nusprendė būti aukščiau visų institucijų.
Vydūnas Sadauskas


Generolo Vėtros atveju pats R. Šimašius vienasmeniškai įsakė nulupti atminimo lentą, t. y. pats įvertino istorinės asmenybės personalinius nuopelnus. Toks sprendimas yra neteisėtas, nes Vietos savivaldos įstatymas nenumato tokios mero teisės, atvirkščiai, tą turi daryti specialių žinių turintys ekspertai ir tik tada politikai sprendimą priima kolegialiai. Mero, priminsiu, pareiga yra pirmininkauti tarybos posėdžiams, bet ir čia R. Šimašius kalbos ir veiksmai stokoja teisingumo ir teisėtumo.

Trečia, kaip transporto eismą reguliuoja kelių eismo taisyklės, kurių privalome laikytis, taip politikams dirbant sostinės taryboje privalu vadovautis tarybos veiklos reglamentu, kuris reguliuoja „politinį darbo eismą“. Būtent jame aiškiai nurodyta, kad tarybos narys turi teisę rengti ir teikti tarybos sprendimų projektus. Lietuvos laisvės sąjunga pastoviai teikia siūlymus, kurie palengvintų vilniečių gyvenimą, sąžiningiau paskirstytų mokesčių mokėtojų pinigus. Pasirodo, R. Šimašiui teikiami tarybos sprendimo projektai tiesiog ciniškai braukiami iš tarybos darbotvarkės jų net nepradėjus svarstyti.

Apie demokratijos erozijas nekalbėsiu, bet elementarių politinio darbo eismo taisyklių privalu laikytis net ir p. Šimašiui. Galima atmesti siūlymus, juos kritikuoti, bet neleisti išvis jų teikti yra ne tik neteisėta, bet ir antikonstituciška. Nors pats R. Šimašius ir kalba apie laisvą sostinę, tačiau realiai savo veiksmais priešina visuomenę, apriboja laisvės principus bei pamina elementarias darbo tvarkos taisykles.

Ketvirta, įvertinus tai, R. Šimašiaus draugė ne teisė, o „Facebookas“. Teisė reikalauja laiko ir tikslumo, būtina gilintis į detales, kurios dažnai būna priešingos nei socialinių tinklų poreikis – „duokite skandalą“. Teisė priešinga skandalui, nes išklauso skirtingas puses, žiūri į dokumentus ir laikosi procedūrų. Tai netinka „Facebookui“, kuriam kiekvieną rytą reikia skubios skandalingos žinios ir daug „like“. Todėl šiuo metu tiek daug Vilniaus miesto savivaldybės sprendimų, kurie nesusiję su teisingumu ir teise, o kiek dar visuomenė nežino.