Plačiai nuskambėjęs paties premjero paaiškinimas: moteris mes mylime, tačiau renkantis ministrus svarbus ir profesionalumas. Po to sekė daugybė bandymų parodyti, kad valdančiųjų aplinkoje nėra seksizmo apraiškų. Į aplinkos ministres netgi bandyta desperatiškai prastumti socialdarbietę Irmą Gudžiūnaitę, iki tol dirbusią teisingumo ministerijoje. Bet situacija nepagerėjo.
Pradiniame ministrų kabineto variante buvo dvi moterys – švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Petrauskienė ir kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. J. Petrauskienei susidūrus su mokytojų protestais ir bandant laviruoti tarp Vyriausybės programos bei švietimo profsąjungų reikalavimų, premjeras neparodė aiškios paramos.
Mokytojams užsibarikadavus ministerijoje, S. Skvernelis paliko J. Petrauskienę pačią kapstytis iš sudėtingos situacijos, o galiausiai užbaigė ministrės kančią atleisdamas ją kartu su kultūros ministre ir aplinkos ministru Kęstučiu Navicku. Sutapimas ar ne, bet taip pat premjeras į krūmus dingo ir Vyriausybės kanclerės Mildos Dargužaitės pasitraukimo istorijoje.
Jokio aiškaus komentaro nebuvo pateikta ir tada, kai buvusi kultūros ministrė prabilo apie vieno iš premjero skalikų spaudimą dėl Visuomenės informavimo įstatymo pataisų.
Nekaltinu premjero sąmoningai nusikračius moterimis Vyriausybėje. S. Skverneliui būdingas pasitraukimas, kai jo kabineto ministrai patenka į keblias situacijas ar susiduria su nepopuliarių sprendimų spaudimu. Bet taip jau nutiko, kad aplinkos ministru paskyrus „valstietį“ Kęstutį Mažeiką, ministrų kabinetas tapo vyrų klubu.
Panašu, kad naujos valdančiosios koalicijos sutarties pasirašymas ir ministerijų dalybos situacijos nepakeis. Visi viešai aptariami kandidatai – vyriškosios giminės. XXI amžiaus vakarietiškoje demokratijoje tokia vyrų persvara atrodo mažų mažiausiai keistai.
Lietuvos žiniasklaidoje, versle, akademiniame pasaulyje proporcijos pamažu lyginasi, o kai kur moterys net ir perima iniciatyvą. Tuo metu valdžios viršūnėje premjeras sėdi apsuptas vienos lyties atstovų.
Ar tai atsitiktinumas, ar nuspėjamų ir logiškai paaiškinamų priežasčių nulemtas procesas?
Tiesa, prieš prezidento rinkimus buvo bandoma pompastiškai pateikti tris jį remiančias moteris, tačiau jų vaidmuo viešojoje erdvėje apsiribodavo simboliniais pasirodymais. Jokių kalbų apie moterų teises ar moterų vaidmenį politikoje kandidatuojančio premjero kalbose ar planuose neatsirado.
S. Skvernelio darbdavio Ramūno Karbauskio aplinkoje situacija dar aiškesnė. R. Karbauskis išsirenka arba širdžiai mielas globotines (kaip iš Seimo pasitraukti turėjusi Greta Kildišienė), arba fanatiškas, siela atsidavusias pasekėjas (kaip Agnė Širinskienė), arba pasipriešinti nedrįstančias frakcijos pelytes.
Kad ir kaip bežiūrėtume, kad ir kokių pavyzdžių beieškotume, susiduriame su faktu, kad dabartinių valdančiųjų gretose moterys arba neišsilaiko ir palieka postus ar frakciją (kaip tai padarė Dovilė Šakalienė), arba atlieka joms paskirtus epizodinius vaidmenis, netrukdančius vyrams jaustis užtikrintai.
Nenuostabu, kad didžiausią susierzinimą S. Skvernelio ir R. Karbauskio tandemui kėlė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Moteris aukščiausioje valstybės pozicijoje, turėjusi galimybę nuolat priminti, kad premjero ir faktinio Seimo vadovo veikla ne visada sėkminga, o jų galia ne visada potenciali.
Šie priminimai buvo akivaizdžiai nejaukūs valdžios vyrų tandemui, bet aukštas prezidentės reitingas vertė sukąsti dantis ir atsikirtinėti tik pavienėmis piktomis replikomis ar sarkastiškomis šypsenėlimis, kuriomis publiką dažnai pavaišina premjeras.
Prisipažinsiu, nesu kvotų sistemos šalininkas jokioje srityje. Manau, kad konkurencija ir suteiktos lygios startinės galimybės gali savaime suvienodinti situaciją įvairių grupių galios pasisikirstyme. Bet puikiai suprantu tuos, kurie stebėdami prezidentą, Seimo pirmininką, koalicijos partijų lyderius ir 14 ministrų vyrų gali pradėti matyti kvotų sistemos būtinybę.
Valdžios vyrai ne tik užsidarė savo mažame klube, bet ir neprisideda prie to, kad ši situacija neatrodytų normali nemažai seksistinių stereotipų valdomoje visuomenėje. Lyčių lygybė skatinama įvairiomis abstrakčiomis programomis, tačiau atsimuša į duris tada, kai svarbiausiose institucijose sprendžiama, kam perimti galios vairą.
Jokie stereotipai ar aiškinimai apie tai, kad moterys linkusios mažiau imtis lyderystės, konkuruoti, varžytis nepateisina tendencijos, kad net ir panorėjusios tos lyderystės jos yra nustumiamos į šalį.
Šie pokyčiai įvyks lėčiau be politinės lyderystės. Klausimas tik, ar prie jos prisidės sąmoningesni vyrai, suprantantys, kad dabartinė situacija yra neatspindinti tikrovės ir nenaudinga jiems patiems. Niekur nebenuvažiuosime puoselėdami uždarus vyrų klubus ir desperatiškai gindami lyderio vyro (ir tik vyro) vaizdinį.
Štai ir šią savaitę, sprendžiant dėl Lietuvą atstovausiančio Europos Komisijos komisaro posto kalbėta apie moters kandidatūrą. Tiesa, kalbėta ne apie atskiras profesionalias kandidatūras, moterų įgalinimą politikoje, valstybės reprezentavimą, o tik tame kontekste, kad „paskyrę moterį gautume geresnį postą“.
Mūsų valstybei didelis žingsnis į priekį būtų ne tik užpildyti postus moterimis, kad neatrodytume prastai ar gautume kokią nors papildomą naudą, o skatinti tiek mergaites imtis socialinės ir politinės lyderystės, tiek paskatinti žengti žingsnius link aukštesnių karjeros laiptelių, kurie vis dar įsivaizduojami kaip vyro lyderio reikalas.
