Galima būtų tvirtinti, kad tai asmeninė nuomonė. Bet vieno žymiausiųjų lietuvių poetų ir kritikų, reto inteligentiškumo žmogaus (kurio ištikimybė nepriklausomai Lietuvai ir nusiteikimas prieš okupaciją nekelia mažiausių abejonių), nuomonė šį tą reiškia.

Taigi pradėkime nuo akivaizdaus fakto: Petras Cvirka yra lietuvių literatūros klasikas, jo trys romanai – „Frank Kruk“, „Žemė maitintoja“, „Meisteris ir sūnūs“, – dešimtys apsakymų, juo labiau novelės vaikams ir pasakos įeina į tos literatūros aukso fondą – lygiai kaip geriausieji Salomėjos Nėries eilėraščiai ar jųdviejų politinių antipodų – Bernardo Brazdžionio, Antano Vaičiulaičio – geriausieji veikalai.

Esti ir kitas akivaizdus faktas: Petras Cvirka, kaip Salomėja Nėris ir daugelis kitų, 1940 metais ir vėliau pagarbino komunizmą, taigi susitepė kolaboravimu. Tačiau juo susitepė ir Vincas Krėvė, ir Vincas Mykolaitis-Putinas, ir Justinas Marcinkevičius, kurių nuopelnais lietuviškieji patriotai neabejoja.

Į tai paprastai atsakoma: „Gal ir taip, bet Cvirka ir Nėris atvežė į Lietuvą Stalino saulę.“ Beje, paklauskime savęs: o jei nebūtų vežę, jei Nėris nebūtų parašiusi „Poemos apie Staliną“, o Cvirka savo tuometinių straipsnių ir apybraižų, ar Lietuvos likimas būtų pasikeitęs bent per colį? Tada jis nepriklausė nei nuo Cvirkos, nei nuo Nėries, pagaliau nei nuo Justo Paleckio ar Antano Sniečkaus – priklausė tik nuo Kremliaus (susimokiusio su Berlynu).

Aišku, būtų buvę daug gražiau, jei minėtieji asmenys nebūtų pasielgę taip, kaip pasielgė, bet tai tik jų reputacijos, o ne Lietuvos likimo klausimas.

Manau, kad tokių asmenų vardais nedera, pavyzdžiui, vadinti mokyklų. Tačiau nedera griauti ir jų paminklų – jie vis dėlto turi neabejojamų nuopelnų, o šie, mano manymu, žymiai pranoksta jų nuodėmes.

Paprastai atsakoma: „Bet Cvirka ir Nėris atvežė į Lietuvą Stalino saulę.“ Paklauskime savęs: o jei nebūtų vežę, jei Nėris nebūtų parašiusi „Poemos apie Staliną“, o Cvirka savo tuometinių straipsnių ir apybraižų, ar Lietuvos likimas būtų pasikeitęs bent per colį?
Tomas Venclova


Kultūrininkus, skirtingai negu politinius veikėjus, reikia vertinti ne pagal jų pažiūras ar politines klaidas, o pagal indėlį į kultūrą. Petras Cvirka ir Salomėja Nėris nepadarė tikrų nusikaltimų – tarkime, nepasirašinėjo įsakymų tremti ar juo labiau šaudyti žmones, netgi to neskatino. Tvirtinimai, kad „Cvirka įskundė Kazį Jakubėną“ (kas be ko, 1940 metais nusiteikusį taip pat prosovietiškai, kaip ir Cvirka – tai liudija jo parašyta daina „Negrįš ta diena, kur praėjo“), bent man neatrodo pakankamai pagrįsti.

(Tvirtinimas, kad „Meisteris ir sūnūs“ yra plagiatas – visiška nesąmonė). O tokie veikalai, kaip „Brolybės sėkla“ ar „Gruzijos širdis“ užima Petro Cvirkos pavelde labai nedidelę vietą ir ne daugiau nuodėmingi, negu Justino Marcinkevičiaus eilės apie Leniną.

Palieku nuošalyje klausimą, kodėl Petras Cvirka pasuko kairiuoju keliu, kuris jį atvedė į kolaboravimą. Tai liečia ne vien jį, bet ir daugelį jo bendraminčių, taip pat žymius viso pasaulio kultūrininkus (įskaitant Albertą Camus, George Orwellą ir net Česlovą Milošą – šis kurį laiką tarnavo komunistinei Lenkijai kaip diplomatas, kitaip sakant, neginčijamai kolaboravo).

Taip pat palieku nuošalyje klausimą, ar Petras Cvirka prieš mirtį nusivylė komunistine sistema, kaip nusivylė Milošas, Orwellas ir Camus (tatai lyg ir rodo jo romano „Upė negrįžta“ rankraščiai). Apie Salomėją Nėrį kone visų jau sutarta, kad nusivylė, nors tai irgi nėra įrodyta.

Griauti paminklus (išskyrus tikrų nusikaltėlių paminklus) yra pigi pseudopatriotinė praktika, kurią derėtų vadinti išvirkščiu bolševizmu.
Tomas Venclova


Lieka svarbiausia: griauti paminklus (išskyrus tikrų nusikaltėlių paminklus) yra pigi pseudopatriotinė praktika, kurią derėtų vadinti išvirkščiu bolševizmu. Pridursiu, kad Petro Cvirkos paminklas – žymaus skulptoriaus Juozo Mikėno kūrinys – ir aplink jį esantis skveras Vilniaus anaiptol negadina, bet apie tai jau yra pasisakę kompetentingesni už mane asmenys.

Sakoma: „Sovietų valdžia pastatė paminklą ne Cvirkai – žymiam rašytojui, o Cvirkai – kolaborantui.“ Norisi paklausti: na ir kas? Ar sovietų valdžios sumetimai mums ir dabar privalomi? Ar negalime suvokti to paminklo kitaip, o tik tuo būdu, kurį norėjo primesti sovietai?

Svarbu ir tai, kad vilniečių apklausa parodė: apie septyniasdešimt procentų Petro Cvirkos paminklo griauti nenori. Nejaugi svarbiau atsižvelgti ne į šį visuomenės balsą, o į palyginti negausius (bet rėksmingus) populistų balsus ar net į kurios nors partijos poziciją?

Man nėra lengva ir gal net ne visai etiška skelbti šį tekstą, nes Petras Cvirka yra mano giminė, nors ir gana tolimas. Vis dėlto ryžtuosi tai daryti, nes reikalas liečia ne vien jį, bet ir kai kurias neigiamas ir net pavojingas Lietuvos gyvenimo kryptis.