Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Peterio Bammo atsiminimus „Nematoma vėliava“. Ši knyga skiriasi nuo daugelio Antrojo pasaulinio karo veteranų atsiminimų tuo, kad ją parašė Vermachto chirurgas, Pirmojo pasaulinio karo veteranas Peteris Bammas, kurio tikroji pavardė Curtas Emmrichas.
Prieškariu autorius – ne tik gydytojas, bet ir žinomas žurnalistas – nebuvo nacių režimo šalininkas. Norėdamas išvengti persekiojimo, P. Bammas pats pasiprašė į kariuomenę ir fronte liko ištikimas Hipokrato priesaikai. Tarnaudamas karo veiksmų zonoje šis gydytojas teikė pagalbą sužeistiesiems pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis: spiginant žiemos šalčiui ir kepinant vasaros saulei, priešakinėse pozicijose ir skubiai įrengtose pafrontės operacinėse.
P. Bammas aprašo gydymo ir slaugos metodus, pasidalija įsimintiniausiais jo praktikos atvejais, nuolat pabrėžia, kad nuo kariuomenės gydytojų sprendimų dažnai priklausė sužeistųjų gyvybės ir mirties klausimas. Šiame „nematomame fronte“ būta didelių laimėjimų ir skaudžių nusivylimų, nenuilstamai plušusių medikų pergalių ir klaidų, improvizacijos ieškant efektyvesnių gydymo būdų, naujų atradimų.
Nepaisant to, kad autoriui teko išgyventi tikrą karo košmarą, ši knyga kupina žmogiškos užuojautos, rūpesčio sužeistaisiais, nesvarbu, saviškiai jie ar priešai. Knygoje justi puikus P. Bammo išsilavinimas ir neįtikėtinai platus akiratis. „Nematoma vėliava“ – tai ne tik pasakojimas apie sunkią karo medikų tarnybą, bet ir paminklas humanizmui, žmogiškiems santykiams.
Pokariu P. Bammas pelnė garbingų apdovanojimų už literatūrinę ir medicininę veiklą, savo tėvynėje vedė radijo ir televizijos laidas. Vokietijoje knyga „Nematoma vėliava“ parduota 150 tūkst. egzempliorių tiražu, buvo išversta į kitas kalbas.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Pavasaris atėjo anksti. Pajėgos neįtikėtinomis valios pastangomis įveikė žiemos sunkumus. Mūšio linijoje vyrus išnaudodavo iki fizinių galimybių ribos, bet jie atlaikė ir pasirodė galį ištverti didelį pralaimėjimą. Operacinėje girdėdavome nesibaigiančius keiksmus, bet ne skundus. Psichologinė atmosfera buvo gan neįprasta. Po ne vienų metų pergalių visi išlepo.
Nė viena nuostata nebuvo suprasta taip klaidingai, kaip ši. Tuo pasinaudoti sumanęs diktatorius apie prūsišką drausmę nutuokė ne daugiau, nei Kongo žynys nutuokia apie mokslą. Jis nesuvokė, kad krizės ir nelaimės akimirką įsakymus, kai tariamai neįmanoma pasidarydavo įmanoma, kareiviai vykdydavo ne todėl, kad tai buvo įsakymai; jie būdavo vykdomi savanoriškai, gera valia, todėl diktatorius apsiriko manydamas, kad jam tereikia įsakyti ir įvyks viskas, ko tik jis pageidauja.
Karys jam suteikė tvirtą pagrindą taip manyti. Po šito išskirtinis laimėjimas nepaprastomis aplinkybėmis buvo laikomas norma. Neįmanoma, žinoma, ir likdavo neįmanoma. O įsakymus, kuriais buvo reikalaujama neįmanoma padaryti įmanoma, reikėjo laikyti tokius, kokie jie buvo iš tikrųjų, – aptemusio proto tiradomis.
Apgailėtinas pasipūtęs diktatorius perėmė vyriausiojo vado pareigas. Iš pradžių tai atrodė sumanus ir vykęs ėjimas. Susidarė įspūdis, kad jis pats prisiima atsakomybę už visišką nesėkmę. Bet jis pamiršo, kad kareivis yra realistas. Diktatoriaus veiksmai sukėlė kariuomenės nepasitikėjimą tais, kurie buvo atsakingi už tolesnę karo eigą.
Tuo pačiu metu pirmenybė imta teikti jauniems štabo karininkams, kurie ar iš nuoširdaus įsitikinimo, ar iš apskaičiavimo pasiskelbdavo partijos šalininkais ir būdavo paaukštinami. Šie ryžtingi ir ambicingi vyrukai suvokė, kad nebesilaiko senų kariuomenės tradicijų, tačiau bent trumpam jiems pavyko nuraminti savo sąžinę.
Tapus šios visiškai nežmoniškos santvarkos šalininku, masinės rusų žudynės iš sąžinės klausimo tapdavo politine priemone, o kerštas – teise. Tokią moralinių pagrindų permainą klinikiniu požiūriu buvo galima aiškinti kaip psichozės požymį.
Keli tokie personažai, išrinkti ne dėl savo gebėjimų, o dėl politinių įsitikinimų, greitai gavo net auksu siuvinėtas togas. Paskutinėmis karo stadijomis būtent tokie generolai, paranojiškai geisdami sėkmės ir valdžios, taip veiksmingai kurstė isteriją viršenybėje. [...]
Petrovkoje operavome beveik tris paras be poilsio – nuo ketvirtos ryto iki trečios paros vienuoliktos valandos. Taip pavyksta, kai būna tam tikros sąlygos: geras maistas, ryžtingas nusiteikimas ir užtektinai kavos. Maukas brendžio, ir žmogus susmuktų tarsi visiškai girtas.
Sužeistųjų antplūdis atslūgo. Aš atsiguliau, tačiau tokiomis aplinkybėmis užmigti neįmanoma. Po kiek laiko (vėliau sužinojau, kad po valandos) įėjo viršininkas.
– Reikia keltis. Atnešė du sužeistuosius. Pažeisti plaučiai.
Aš vangiai apsiverčiau ant šono. Staiga išgirdau čaižų balsą:
– Įsakau keltis ir toliau operuoti. [...]
Žinojau tik tiek, kad operavau nesuskaičiuojamą daugybę plaučių sužalojimų. Palankios gabenimo sąlygos leido mums visus sužeistuosius į pilvą pervežti tiesiai į divizijos lauko ligoninę, o mainais turėjome patys operuoti visus su plaučių sužalojimais. Man mirkčiojant nuo saulės, pro šalį kojas vilko seržantas Hermanas – senoji Tetulė Ju. Jis turėjo prižiūrėti sunkiausius pacientus. Jam prisiartinus pasidomėjau, kaip sekasi:
– Na, Hermanai, kiek ten su pažeistais plaučiais?
– Dvidešimt keturi.
– Kiek dar gyvų?
Seržantas Hermanas patylėjo. Tada nusišypsojo ir tarė:
– Visi.
Nusišypsojo saulė. Nusišypsojo beržas. Chirurgija – nuostabus dalykas. [...]
Per vieną iš nedaugelio operacijų įlėkė seržantas Hermanas ir suriko:
– Rusai padegė degalų atsargas.
– Kokie rusai?
– Du sužeistieji – tie, kuriuos prieš valandą operavote.
Baigiau pradėtą operaciją ir išėjau į kiemą. Vienas iš tų dviejų rusų buvo lengvai sužeistas į dilbį. Ranka buvo parišta. Kitam, pataikius kulkai, suskilo kaulas virš alkūnės. Mes įdėjome ranką į vieną iš tų didelių keistų vielinių įtvarų, kuriuose ranka guli horizontaliai. Tokioje padėtyje kaulas geriausiai suauga. Viename kiemo kampe vis dar liepsnojo ugnis. Votruba pabuvo vertėju, o mes surengėme belaisviams apklausą.
– Ar jūs padegėte degalus?
– Taip.
– Kodėl?
Gūžtelėjo pečiais.
– Ar su jumis čia padoriai elgėsi?
– Taip.
– Ar jus maitino?
– Taip.
– Ar gavote cigarečių?
Degtukais, duotais cigaretėms prisidegti, jie padegė degalus. Matyt, vienas laikė dėžutę, o kitas uždegė degtuką. Visa tai buvo tikra mįslė. Po tokio poelgio jie nė nemėgino bėgti.
– Ar su jumis blogai elgėsi, kai paėmė į nelaisvę?
– Ne.
– Ar žinote, jog tai, ką padarėte, yra sabotažas?
Rusijoje žodis „sabotažas“ turėjo siaubingą reikšmę.
– Ar žinote, kokia yra bausmė už sabotažą?
– Taip.
– Kokia?
– Mirtis.
Jie tai ištarė be menkiausio jaudulio.
– Iš kokios Rusijos vietos esate?
– Mes uzbekai.
Vadinasi, iš Vidurinės Azijos.
– Ar žinote, kad jus sušaudys?
– Taip.
– Kodėl taip padarėte?
Tyla.
– Ar jūs komunistai?
– Ne.
Nebūtinai tai buvo tiesa, bet pasirodė, kad jie ką tik sužinojo, kas toks Stalinas. Šiaip jų žinios buvo tokios menkos, kad neturėjome pagrindo abejoti jų teiginiais. Visame pasaulyje nerasite knygos apie karo teisę, pagal kurią už sabotažą kautynių zonoje būtų skiriama kitokia bausmė nei mirties.
Atėjo kuopos vyrai. Seržantas Fušas, anesteziologas, kaip tikras berlynietis tarė:
– Galėjome sutaupyti eterio arba operuodami duoti jo šiek tiek daugiau.
Uzbekų nė raumuo nesujudėjo. O, kaip norėčiau sužinoti, kas dėjosi jų galvose išgirdus mūsų juoką.
Ką gi mums daryti? Tereikėjo pranešti, ir abu būtų iškart sušaudę. Sandėlio puskarininkis, kurio brangūs degalai – kone 400 litrų kontrabandinių atsargų – virto dūmais, su malonumu būtų juos prikūlęs. Tik sužeistųjų kulti negalima.
Nejau dviejų žmonių gyvybė verta 400 litrų degalų? Kompromisinio sprendimo negalėjo būti. Arba pranešame apie įvykį ir juos abu sušaudo, arba nieko nedarome. O kaip brangus vielos įtvaras? Nuimti po mirties bausmės ir toliau naudoti? O kas, jei jis sugadintas?
Po pusvalandžio važiavau į Feodosiją. Pusiaukelėje pamačiau pakele žingsniuojančius uzbekus. Pristabdėme. Jie sustojo, bet mes pravažiavome pro šalį ir pagaliau tuose azijiečių veiduose pasirodė šypsena. Už tokį poelgį po dvejų metų karo lauko teismas mane būtų nuteisęs mirties bausme. [...]
Netrukus mums pranešė, kad kitame kaimo gatvės gale, kur ji suka į šiaurę, guli trys sužeisti rusai. Aš nuėjau ten. Du iš jų buvo tik lengvai sužeisti, o trečiam kulka pataikė į nugarą ir jis smarkiai kraujavo.
Klūpant šalia to vyruko, man už nugaros dulkėta kaimo gatve riedėjo mašinos ir per mus lipo pėstininkai. Aš paklausiau sužeistoje plaučio pusėje, bet nieko ypatinga nenustačiau. Pavertęs sužeistąjį ant šono aiškiai pamačiau, kaip iš žaizdos mažutėmis šviesiai raudonomis čiurkšlėmis plūsta kraujas; matyt, iš vienos tų arterijų, einančių šonkaulių apačioje. Po atsagstytais sužeisto vyruko baltiniais uždėjau tamponą. Kai atsistojau, išvydau šalia stovintį divizijos vadą. Mano rankos buvo kruvinos, todėl neatidaviau jam pagarbos. Generolui labai neįprasta, kad jam neatiduoda pagarbos, todėl šiek tiek sumišęs, bet smalsiai ir geraširdiškai jis paklausė manęs:
– Kodėl neatiduodate pagarbos?
Aš parodžiau kruvinas rankas. Pamačiau, kad vaizdas kelia jam šleikštulį.
– Ar jūs sužeistas?
– Kraujas ne mano, čia šito ruso. Aš ką tik jį sutvarsčiau.
Du lengvai sužeisti rusai sėdėjo atsirėmę į sieną ir sulenkę kojas. Jie įtariai stebėjo mūsų pokalbį. Turbūt manė, kad didysis gospodin* generolas tariasi, nušauti juos ar ne. Trečias rusas gulėjo vidury kelio, riedantys ratai tik per plauką jo nekliudė, kiekvieną akimirką galėjo pervažiuoti. Generolas keistai žvilgtelėjo į jį ir tarė:
– Paliksiu jums policininką. Jis prižiūrės, kad rus... sužeistajam nieko nenutiktų. Juk jūs jį paimsite, tiesa?
– Taip, pone.
Su sužeistuoju mums nepavyko susikalbėti netgi rusiškai. Tai buvo Buriatijos mongolas, atplėštas nuo veltiniu dengtos kūginės jurtos ir kupranugarių Gobio dykumoje kovoti šiame kare. Pasirodo, į jį pataikė kulka, kuriai kelią pastojo tik šonkauliai. Plautis buvo nepažeistas.