Komitetų įteisinimą savivaldybių, o taip pat – ir Europos Parlamento rinkimuose galima vertinti įvairiai. Viena vertus jie tarsi skatina pasitempti užrūgusias, nomenklatūra virtusias sistemines partijas. Kita vertus tai galima vertinti kaip pačių nomenklatūrinių partijų projektą, skirtą nudrenuoti protestinį elektoratą, kuris kitu atveju galėjo rinktis antisistemines partijas. Visgi bendruoju atveju komitetų atsiradimas ir jų sėkmė liudija rimtą politinės sistemos ligą.

Partijos – vienas svarbiausių modernios politikos išradimų. Jų uždavinys – atstovauti konkrečioms pasaulėžiūroms, valstybės ir visuomenės modeliams, konkuruoti dėl jų rinkimuose ir įgyvendinti juos laimėjus. Idealiuoju atveju partijų kovos laukas – tai idėjų rinka, kur mąstantis ir savarankiškas pilietis gali rinktis jam artimiausią idėjų sistemą.

Deja, tai – tik idealusis atvejis. Realybėje dauguma partijų seniai susiniveliavo, tapdamos paprasčiausiais politiniais klanais, kur svarbiau valdžia dėl pačios valdžios, institucinis solidarumas ir sumani rinkodara, veikianti per primityvias emocijas, nei idėjos. Vyraujančia ideologija tapo liberalizmas, tad iš esmės rinkėjams palikta rinktis tarp skirtingų krypčių ir mastų liberalų. Atviros sienos, šeimos ir tautos perkonstravimas, tobulo vartotojo kūrimas jau seniai virto visos politinės sistemos darbotvarkės punktais.

Įdomiausia tai, kad Lietuvos visuomenės dauguma, remiantis apklausomis, laikosi kitokių pažiūrų nei vyraujanti politinė sistema. Daugelis piliečių veikiau palaiko prigimtinę šeimą nei LGBT+ projektus, etnopolitinį tautos modelį nei kosmopolitinį, socialiai orientuotą konservatizmą nei liberalizmą.

Paradoksą, dėl kurio visuomenės pažiūros taip skiriasi nuo tos pačios visuomenės renkamos politinės sistemos pozicijų, galima aiškinti įvairiai. Pirmiausiai daugelis žmonių Lietuvoje per daug užimti išgyvenimo klausimais, kad studijuotų politines programas ar politikų biografijas. Postautoritarinė patirtis irgi turi reikšmės: pas mus labiau žiūrima į veidus nei į idėjas. Antisisteminėms jėgoms iki šiol trūko viešai matomų lyderių. Būtent viešai matomų, nes šiaip jau tų lyderių būta, o kai kurie jų moraliai ar intelektualiai stipriai lenkdavo sisteminius.

Dabar ši padėtis kinta. Ryškėja aiškūs lyderiai, kurių politinis, istorinis ar akademinis statusas sunkiai beleidžia juos blokuoti ar ignoruoti. Sąjūdžio veteranas Arvydas Juozaitis, visuomeniški Seimo nariai Naglis Puteikis ir Mindaugas Puidokas, profesorius Vytautas Radžvilas. Ant šių lyderių ir jų idėjinių pozicijų platformų kuriasi nauji politiniai judėjimai.
Įdomiausia tai, kad Lietuvos visuomenės dauguma, remiantis apklausomis, laikosi kitokių pažiūrų nei vyraujanti politinė sistema. Daugelis piliečių veikiau palaiko prigimtinę šeimą nei LGBT+ projektus, etnopolitinį tautos modelį nei kosmopolitinį, socialiai orientuotą konservatizmą nei liberalizmą.
Marius Kundrotas

Praktiškai visi jie laikosi Europoje vis labiau populiarėjančios socialinio konservatizmo pozicijos, reiškiančios socialinį solidarumą ekonomikoje ir konservatyvias nuostatas moralės bei kultūros klausimais, oponuojant vyraujančiam liberalizmui. Už prigimtinę šeimą ir prieš LGBT+ pretenzijas, už vietinės tautos interesus ir prieš masinę imigraciją, už savarankišką valstybę Tautų Europoje ir prieš Europos Sąjungos virsmą į vieną kosmopolitinę valstybę. Taip pat – už solidaresnę ūkio politiką ir prieš kapitalo viršenybę viešojo intereso atžvilgiu.

Vis dėlto tenka pažymėti ir ryškius šių judėjimų bei jų lyderių skirtumus. Tiek fundamentaliais didžiosios politikos klausimais, tiek veikimo būdais ir sampratomis.

M. Puidokas aiškiai ir atvirai deklaruoja siekius suartėti su didžiausia laisvos Lietuvos priešininke – Rusija. Telkdamas socialiai konservatyvų, bet geopolitiškai naivų elektorato segmentą, jis pretenduoja tapti tuo, kuo sunku buvo tapti atviram bolševikui Algirdui Paleckiui ar sąmokslo teoretikui Rolandui Paulauskui – realiu Rusijos politikos atstovu Lietuvoje.

V. Radžvilas telkia išskirtinai intelektualią bendraminčių grupę, tačiau ją silpnina du dalykai – pabrėžtinis savo išskirtinumo demonstravimas, paremtas vieno lyderio kultu, ir stojimasis ant siauros katalikų tradicionalistų srovės – lefebristų bendruomenės – platformos. Atstumdama visus galimus bendražygius ši komanda pati užsidaro marginaliame kiaute, iš kurio ją bus sunku išvesti net konservatyviajai Katalikų bažnyčios daliai, su kuria ji flirtuoja.

Didžiausią potencialą demonstruoja A. Juozaičio-N. Puteikio duetas, pasirodęs prieš pat Lietuvos prezidento rinkimus. Jei toks blokas iš projekto virstų tikrove, į jį įsijungtų tautininkai, jaunalietuviai, būtų realu peržengti partijoms numatytą 5-ių procentų barjerą ir gauti frakciją Seime. O toliau viskas priklausytų nuo darbo.

Šis blokas atstovauja socialiai konservatyvioms pažiūroms be keistų ir abejotinų priedų, kaip orientavimasis į vieną siaurą religinę grupę ar bičiulystė su akivaizdžiais geopolitiniais priešais. Čia aiškiai suvokiama tiek NATO, tiek Europos Sąjungos, kaip Tautų Europos bendrijos, svarba. Kova su korupcija, skurdu ir socialine atskirtimi taip pat daro šį bloką suprantamesnį paprastam piliečiui, lyginant su aukštomis akademinėmis frazėmis, kurias taip mėgsta kai kurie kiti antisistemininkai. Pagaliau, čia būtų daug lyderių vietoje vieno fiurerio.

Seime šis blokas rastų bendrą kalbą tiek su konservatyviuoju Tėvynės sąjungos sparnu, tiek su kitais konservatyviai mąstančiais deputatais, tapdamas svariu politiniu veiksniu. Gal net nauju traukos centru tiek visuomenėje, tiek politinėje sistemoje. Bet pirmiausia reikia susivienyti.

Tiktai plati jėga turės ilgalaikes perspektyvas. Einant pavieniui grėstų „Drąsos kelio“ ar Tautos prisikėlimo partijos variantas. Jei išvis pavyktų peržengti barjerą. Senas smetoniškas šūkis „Tautos jėga – vienybėje“ šiandien vėl įgauna aktualią prasmę.