Pats koalicijos formavimo procesas balansuoja ant konstitucingumo ribos. Agnė Širinskienė atlieka vieną po kito salto mortale: vieną dieną išstoja iš valstiečių ir įstoja į TT, kitą dieną jau grįžta (mat negalėtų likti Seimo vicepirmininke, nebūdama didžiosios frakcijos nare), jai randama pamaina, gelbstinti tirpstančią TT ir formalią daugumą.
Ne pirmą savaitę kaunamasi dėl Seimo pirmininko pozicijos, kuriam tarsi ir nėra dalykinių pretenzijų – taigi, ir konstitucinio pagrindo atstatydinti. Visiškai pagrįstai kyla klausimas, ar kokia nors valdanti dauguma dar yra.
Balsavimai dėl Seimo pirmininko ir nacionalinio saugumo komiteto pirmininko veikiausiai parodytų tikrąją padėtį, todėl ir skubama patvirtinti premjeru S. Skvernelį, dėl kurio valdančiųjų nuomonė daugmaž vieninga...
Kartais veikiama karštligiškai, su neįtikėtinu atkaklumu. Dėl ko? Kokie yra tikrieji tos per kraujus sulipdytos koalicijos prioritetai? Gal dar Lietuvoje ir yra kokių naivuolių, tikinčių, kad tai – socialinės atskirties mažinimas, sveikatos apsaugos ir švietimo reforma ar kova su korupcija? Tai kodėl tuomet iš koalicijos sutarties išnyko antikorupcinis paketas?
Po griežto iš „valstiečių“ partijos pasitraukusio Vytauto Bako pareiškimo, kad Krašto apsaugos ministerija negali būti patikėta teisiamai partijai, Karoblis, regis, lieka ministru. Tik kaip gali teisiama partija apskritai būti valdančioje koalicijoje – vis tiek neaišku... O Skvernelio pareiškimas, kad vyriausybėje neliks susisiekimo ministro Roko Masiulio, niekais verčia visas kalbas apie kovą su korupcija, nes šioje vyriausybėje jis – akivaizdus antikorupcinės veiklos lyderis.
Bet tikros antikorupcinės veiklos, matyt, nebereikia. Ypač jos nebereikia koalicijos parneriams, atskilusiems nuo socialdemokratų partijos „socdarbiečiams“. Pajutę Karbauskio pozicijų susilpnėjimą, negi galėtų atsispirti revanšo galimybei, o galbūt netgi išsukti iš ikiteisminio tyrimo vieną kitą savo laiku gerai patarnavusį partijai kolegą? Maža ką.
Tiems, kas stebi viešąją erdvę, visa šita postų dalybų istorija primena absurdo spektaklį, kuriame programinės nuostatos geriausiu atveju tėra priedanga prastai slepiamiems grupiniams interesams. Apie sąžiningą tarnybą savo rinkėjams tokiame turguje net ir pagalvoti nėra kada.
Ar reikia stebėtis, kad naujai daugumai neužkliūva sveikatos apsaugos ministras A. Veryga, nors vien tik jo įsakas dėl generinių vaistų atnešė milijoninius pelnus praktiškai vienai įmonei, o tūkstančiams žmonių – sveikatos problemų dėl to, kad kompensuojami tik tie patys pigiausi ir dažnai neveiksmingi vaistai. Pastarąjį nuostolį apskaičiuoti sunku, tačiau apskritai reikėtų reikalauti asmeninės ministro atsakomybės.
Galbūt ministras Veryga ir nepasipelnė taip apgynęs vienos įmonės interesus, gal ir yra tikras idealistas, įtikėjęs, kad kovoja su farmacininkų neteisėta įtaka gydytojų pasirinkimui, bet įsako rezultatai – kaip ant delno. Taip pat, kaip ir alkoholio reklamos draudimai, kurie šiandien jau be vargo apeinami reklamuojant nealkoholines alaus ar šampano versijas... Ką tai rodo? Rodo mažų mažiausiai ministro dalykinę nekompetenciją. Ar valdantiesiems, taip pat ir premjerui Skverneliui, tai rūpi?
O jei ne, tai kas garantuos, kad nauji jo teikiami ministrai turės pakankamų dalykinių ir moralinių kompetencijų (paprastai kalbant – išmanymo ir padorumo).
Tai, kad R. Masiulis, kurio dalykinių ir moralinių kompetencijų niekas nekvestionuoja, aukojamas dėl neaiškios koalicijos, yra labai neraminantis signalas.
Spėju, kad ir prezidentas stebi situaciją su nerimu, nes nenumaldomai artėja momentas, kai jau jam reikės spręsti – pasiduoti valdančiųjų spaudimui, ar principingai ginti vyriausybės formavimo kriterijus prieš autoritetą praradusių politikos veikėjų užgaidas.
Toms užgaidoms gali tekti nubrėžti aiškias ribas ir jau ne teoriškai, o praktiškai ieškoti alternatyvų. Greitų ir lengvų sprendimų nebus. Procesas gali užsitęsti ir tikrai varginti.
Nerimauti yra ko, nes didesnė politikos patirtis čia oi kaip nekenktų. Nekenktų ir pora politikos formavimo įgūdžių turinčių patarėjų. Dabar gi galima tik nuoširdžiai palinkėti prezidentui nesuklupti – vien dėl to didžiulio pasitikėjimo, kurį išreiškė už jį balsavę žmonės.