Jeigu norime, kad gyventojų augimas būtų tvarus ir subalansuotas, užtikrinantis socialinį stabilumą bei ekonominį augimą, būtina aktyvi valstybės politika.
Gyventojų skaičiaus dugnas pasiektas
Visokios kalbos, jog „paskutinis užgesina šviesą“, visi emigruoja ir t. t. jau išsisėmė. Lietuvoje jau registruojamas didesnis žmonių atvykimo srautas nei išvykusiųjų, kuris kompensuoja neigiamą mirčių bei gimimų santykį ir turime gyventojų skaičiaus augimą. Mažiausias gyventojų skaičius visoje Lietuvos istorijoje pasiektas 2019 m. balandžio mėnesį – 2,790 mln., ir nuo tada labai iš lėto pradėjo augti.
Žinia maloni, bet nėra netikėta. Kas domisi demografija, jau seniai prognozavo, kad augant ekonomikai Lietuva išbris iš užsitęsusios emigracijos spąstų. Po 1990 m. visa Rytų Europa, pradedant Rytų Berlynu, įkrito į demografinę duobę. Palaipsniui šalys pradėjo iš jos lipti. Greičiausiai tai padarė Centrinės Europos šalys, 2016 m. Estija, šiemet Lietuva ir Latvija, o Bulgarija ir Rumunija vis dar gyventojų netenka ir srautus subalansuos 5–10 metų perspektyvoje.
Būtina valstybės Migracijos strategija
Kai gyventojų mažėjo, dalis politikų ir specialistų manė, kad valstybei nieko nereikia daryti, nes kaip čia tuos gyventojus sulaikysi. Dabar vėl tie patys sako, kad viskas susitvarkė ir neskirkim jokio dėmesio šiam klausimui. Tai didelė klaida. Lietuva iki šiol neturi jokios normalios migracijos strategijos ir migracijos politikos: kokių migrantų mes pageidaujam, ką galime jiems pasiūlyti, kaip juos integruoti ir t. t.
Demografinės problemos niekur nedingo
Didėjantis imigrantų ir mažėjantis emigrantų srautas slepia kai kurias problemas, kurios ilgainiui turės didelių pasekmių, o tam neskiriama jokio dėmesio.
Atvykstantieji apskaičiuojami iš grįžtančių lietuvių ir užsieniečių, daugiausiai ukrainiečių. Kol kas lietuvių išvyksta iš šalies daugiau nei grįžta, taigi ilgainiui keisis tautinė sudėtis, o tai – grėsmė tokiai mažai šaliai.
Antra, ukrainiečių, baltarusių, rusų imigrantai dažnai dirba tolimųjų reisų vairuotojais, statybininkais, laikinais darbuotojais. Jie nėra pilnaverčiai gyventojai, o tik formalūs, dažnai Lietuvoje apsilankantys tik trumpam. Taigi oficialus gyventojų daugėjimas realybėje nebūtinai yra tikras, tvarus ir reikšmingas.
Trečia, lietuviai išvykę iš regionų ir pabuvę emigracijoje, atgal grįžta į Vilnių ar kitus didelius miestus. Kas laukia regionų ir kokią valstybė turi tam paruoštą strategiją? Nieko nedarant, regionai netenka gyventojų ir gyvybingumo, net ir pradėjus augti šalies gyventojų skaičiui.
Ketvirta, lietuvių kilmės asmenų diaspora užsienyje yra didžiulė – per 1 mln. – tačiau planų grįžti turi tik nedidelė dalis. Jeigu valstybė nieko nedarys, dauguma lietuvių neapsispręs grįžti, kaip po Nepriklausomybės atstatymo neapsisprendė Amerikos lietuviai, kurių būrio laukėme.
Kaip rodo Centrinės Europos ir Estijos patirtis, teigiami migracijos srautai tik augs. Lietuva yra Europos Sąjungos dalis, taigi turtingiausio pasaulyje krašto, ir norinčių čia apsigyventi bus daugybė, bet ar valstybė yra tam pasiruošusi? Galime džiaugtis pagaliau vėl augančiu gyventojų skaičiumi, bet negalime tik pasyviai stebėti. Turime pagaliau apsispręsti dėl Migracijos strategijos ir pradėti valdyti procesus. Jeigu padarysime klaidų dabar, pasekmes jausime ilgus dešimtmečius.