Ar tikrai? Klausimai „Patinka ar nepatinka mums Donaldas Trumpas?“ arba „Gražiai ar negražiai jis bendrauja savo paskyroje socialiniuose tinkluose?“ – kur kas mažiau svarbūs ir įdomūs nei jų sukurtas teisinis precedentas svarstyti abstraktesnei problematikai. Būtent: kokio tipo ir kieno nuosavybė yra vartotojo paskyra?

Ką reiškia toks jos teisinis reglamentavimas (galiojantis ne tik Trumpui, bet, potencialiai, visiems oficialiems asmenims)? O taip pat: kas tuomet yra „oficialus asmuo“ (Trumpo teisinė gynyba rėmėsi prielaida, kad jis – toks pat „Twitter“ vartotojas, kaip ir visi kiti, jo paskyra – privati, kurią teisėjų kolegija sėkmingai užginčijo: esą, „akivaizdu, kad“ tai vieša platforma oficialiems Baltųjų rūmų reikalams) ir netgi ar nevertėtų šį keistą esinį demontuoti?

Prieš keletą metų vienas politiškai sąmoningas Niujorko teatras odiozinį naujai išrinktą prezidentą pjesėje pavertė Williamo Shakespearo Gajumi Julijumi Cezariu, taip liudydamas progresyviosios Amerikos keistą neapykantą šiam senovės herojui (kuriam ko jau ko, o intelekto, išsilavinimo ir politinės nuovokos niekas niekada nebandė užginčyti) ir, gal, kviesdamas imtis atitinkamų priemonių laisvei ir teisingumui nuo diktatoriaus kėslų apginti, o gal, atvirkščiai, trokšdamas įspėti tokių priemonių, kaip nepasiteisinančių, nenaudoti (iš teatro atstovų paaiškinimo spaudai).

Sugretinimas – išties didžiai nevykęs, todėl pasiūlysiu geresnį: situacija, kurioje dėl teismo sprendimo dabar atsiduria Donaldas Trumpas, yra niekaip ne Cezario, bet tikrai – Agamemnono. Priminsiu: Agamemnonas, vyriausias jungtinių graikų pajėgų, apsiautusių Troją, vadas, užtraukia Apolono pyktį ir marą visai kariuomenei tuo, kad atsisako paleisti belaisvę Chriseidę (Apolono žynio dukrą).

Informuotas, kad maras kilo būtent dėl šito, galop sutiktų, bet reikalauja kompensacijos: kitos kieno nors belaisvės. Achilas karštai užprotestuoja, ir taip Agamemnonas tampa vieninteliu vadu, iš kurio teisėta jo dalis, jo karo trofėjus, atimta – mažesniu už visus ir kiekvieną. Tai neteisinga – jis baisiai pyksta. Jo pyktis turi pasekmes.

Socialinių tinklų paskyra yra, tam tikra prasme, jos savininko belaisvė. Ne tiek šešėlis ar tęsinys, ar užimta teritorija, kiek būtent belaisvė: jam ir tik jam pavaldi mylima fantazija apie save, kurios akyse jis mato tą „aš“, kuriuo nori būti visuomenės pamatytas.
Nida Vasiliauskaitė


Kur čia ryšys? Štai kur: socialinių tinklų paskyra yra, tam tikra prasme, jos savininko belaisvė. Ne tiek šešėlis ar tęsinys, ar užimta teritorija, kiek būtent belaisvė: jam ir tik jam pavaldi mylima fantazija apie save, kurios akyse jis mato tą „aš“, kuriuo nori būti visuomenės pamatytas. Kuri, tačiau, turi atskirą gyvastį (asmuo savo paskyroje niekada nėra tapatus sau, jis tik, vykusiai arba nelabai, valdo savo aikštingą projekciją – tą žino kiekvienas pastabus socialinių tinklų vartotojas).

JAV teismai pasiryžo „belaisves“ išlaisvinti teigdami: ne, netiesa, kad paskyra yra vartotojo nuosavybė, ji priklauso visuomenei (grąžintina „tėvui“). Paskyros kūrėjas neturi į ją jokių išskirtinių teisių. Bent tas kūrėjas, kuris eina valstybėje pareigas.

Kol kas ne visas „belaisves“, tik vyriausiojo vado: kaip ir achajų stovykloje, tik Trumpo. Tik jis vienintelis socialiniuose tinkluose negali elgtis kaip tinkamas: apsisupti vien tuo, kas „miela širdžiai“. Visi gali turėti virtualius namus, bet tik ne jis: jo namai – kiemas arba gatvė, kur teisę užeiti ir daryti, ką nori, turi visi, išskyrus jį patį (užeiti jis vis dar gali, bet tik užeiti, kaip ir bet kuris prašalietis).

Argumentas prieš paskyrų privatumą ir buvimą nuosavybės forma paprastai šią nuosavybę supranta kaip talpinamą informaciją: kadangi, vos atsidūrusi socialiniuose tinkluose, informacija de facto liaujasi būti privati, ja gali pasinaudi bet kas, tai (daroma išvada) pati paskyra tokia nėra, ir vartotojas naivus, jei manosi esąs jos savininku ir įsivaizduoja galįs diktuoti joje žaidimo taisykles (taigi, ir blokuoti tuos, kurie jam nepatinka).

Tik Trumpas vienintelis socialiniuose tinkluose negali elgtis kaip tinkamas: apsisupti vien tuo, kas „miela širdžiai“. Visi gali turėti virtualius namus, bet tik ne jis: jo namai – kiemas arba gatvė, kur teisę užeiti ir daryti, ką nori, turi visi, išskyrus jį patį.
Nida Vasiliauskaitė


Taip, sąmoningai arba ne, suplakami du visai skirtingi klausimai: paskyros turinio ir pačios paskyros privatumas. Paskyra yra vartotojo nuosavybė ne todėl, kad jis vienintelis disponuoja ten įkeltu turiniu (nebevienintelis), o kad vienintelis turi išskirtinę savo ir kitų turinių įkėlimo arba ištrynimo prieigą. Tai jo privilegija: paskyros savininkas yra tas, kuris disponuoja išskirtine teise vienašališkai spręsti, kas, kada ir kokiomis sąlygomis joje būti gali, o kas – negali.

Jei, kaip antidemokratinė, užginčijama būtent ši teisė ir ši privilegija, tai pasikėsinama į pačią socialinių medijų (demokratijos!) esmę: jei, kaip dalyvis, negaliu kontroliuoti net menkiausio jų plotelio ir pasidaryti virtualių namų, tai kodėl apskritai turėčiau jose dalyvauti ir kaip kas dalyvaučiau? Kaip „aš“ ar kaip kažkieno „atstovas“?

Jei paskyra nėra nuosavybė šia prasme, tai nuoseklu uždrausti blokuoti (panaikinti galimybę, visuotine prievarta „gelbstint demokratiją“) ne tik Donaldui Trumpui, bet ir visiems. Jei, tačiau, tai galioja tik oficialių asmenų paskyroms (viską jis gali, – atsakytų teisėjų kolegija, bet ne kaip JAV prezidentas, o kaip privatus asmuo), tai padėtis darosi dar įdomesnė: viską jis gali ne kaip Donaldas Trumpas, nes „Donaldas Trumpas“ yra prezidentas, o kaip anonimas ar prisidengęs svetimu vardu. O tai reiškia, kad būti privačiu (kalbančiu, ką galvoja, o ne „kas parašyta“) asmeniu oficialus asmuo gali iš esmės tik slapta ir neteisėtai (atskleidus tapatybę, kiltų skandalas).

Kitaip tariant, tokia teisinė logika iš oficialaus asmens atima ne mažiau ir ne daugiau, o tik galimybę būti gyvu žmogumi: jis – etiketė ant tuščio kostiumo, kurio tuštuma tuomet yra ne atsitiktinumas, o būtina sąlyga aukštoms pareigoms užimti.

Sakote, gelbėjam demokratiją?