Tą sako Londono universiteto profesorius Paulas Morlandas. Savo naujoje knygoje jis primena, jog politiniai ir kariniai konfliktai, ekonomikos raida bei tarptautinė prekyba negali būti suprasti paliekant nuošalyje demografines tendencijas.
Su tuo, kad ir kaip būtų keista, yra linkę sutikti ir politiniai lyderiai. JAV prezidento Donaldo Trumpo kampanija pagrįsta tezėmis apie būtinybę stabdyti besikeičiančią šalies visuomenės socialinę sandarą bei apriboti imigraciją; Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas Europą supančias demografines tendencijas, persipynusias su klimato kaita, pavadino „bomba“; Rusijos vicepremjerė Tatjana Golikova neseniai neįprastai atvirai pareiškė, jog valstybė „katastrofiškai netenka gyventojų“.
Nors ateities prognozės yra nelemta užduotis, populiacijos svyravimai atskirose valstybėse ar regionuose turi santykinai didesnį tikslumo potencialą. Bent jau apibrėžiant kontūrus keliems dešimtmečiams į priekį. Iš čia ir kyla trys minėtos spalvos.
Pirmąją, kalbančią apie „pilkėjimą“, sąlygoja dviejų faktorių kombinacija: mažėjantis gimstamumas ir ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė. Nors atskirų šalių variacijų netrūksta, bendra tendencija yra gana aiški. Vidutinė globali gyvenimo trukmė 1990–1995 metais siekė apie 65 metus; šio šimtmečio pabaigoje bus gerokai perkopusi 80. Be to, 1975 metais planetos gyventojų amžiaus mediana buvo 22 metai, o 2100-aisiais taps dvigubai didesnė, Europoje kai kur perkopiant ir 50 metų ribą (2020-aisiais šis skaičius turėtų pasiekti apie 31). Kitaip tariant, pasaulio gyventojai gyvens ilgiau bei bus vidutiniškai kur kas vyresni nei dabar.
Tai turės įvairių pasekmių. Mokslininkai pastebi, kad kuo vyresnė visuomenė, tuo ji labiau linkusi į taikų bei ramų gyvenimą. Ir atvirkščiai – kuo daugiau jaunų žmonių, tuo didesnis (kartais perteklinis) entuziazmas, kuris gali išvirsti į neramumus.
Vokiečių sociologas Gunnaras Heinsohnas net išvedė indeksą, kuriame vertino vyresnių (55–59 m.) ir jaunų (15–19 m.) vyrų santykį skirtingose valstybėse. Šis rodiklis, anot mokslininko, yra „demografinio konflikto indeksas“ – kuo daugiau jaunimo ir mažiau vyresniųjų, tuo didesnė neramumų grėsmė; tai aiškina tuo, kad jaunajai kartai tenka varžytis dėl menkesnio vyresniųjų užleidžiamų darbo vietų skaičiaus, menksta galimybės socialiniam pripažinimui, kyla nepritekliaus rizika ir pan.
Žinoma, šis indeksas yra ribotas, neatsižvelgia į daugybę veiksnių (pvz., emigraciją, kuri gali subalansuoti amžiaus santykį valstybėje; ekonominį ir technologinį vystymąsi ir pan.). Bet tokie skaičiavimai patvirtina, kad daugelyje Europos šalių, tame tarpe ir Lietuvoje (indeksas siekia 0.8), ateitis turėtų būti gana lėta ir rami.
Vis dėlto aplink Europą – anaiptol; ypač didelis neramumų potencialas, pasak Heinsohno, Afrikoje. 1960 metais šiame žemyne gyveno 278 mln. žmonių; 2050-aisiais, manoma, gali siekti beveik 2,5 mlrd. Nors jau dabar gyventojų augimo tendencija dėl augančio pragyvenimo lygio šiame žemyne lėtėja, artimiausioje ateityje to dar nesijaus; todėl ir minėtame indekse 2017 metais itin aukštai žengia tokios šalys kaip Uganda, Zambija, Zimbabvė ar Malis, kur jaunų ir vyresnių vyrų santykis skiriasi 6–8 kartus.
Kitas „pilkėjimo“ iššūkis Europai – ekonominis. Vokietijos kanclerė Angela Merkel kadaise ištarė sparnuotą frazę, jog Europoje susipina trys tendencijos: ten gyvena apie 7 proc. pasaulio populiacijos; žemynas sukuria apie ketvirtadalį bendro pasaulio BVP; bet tuo pat metu Europos išlaidos socialinei apsaugai sudaro apie pusę visame pasaulyje šiai sričiai išleidžiamų pinigų. Kitaip tariant, palyginus su kitais pasaulio regionais Europa yra itin dosni savo piliečiams – jiems garantuojamos įvairios išmokos, nuo ligos ir nedarbingumo pašalpų iki pensijos.
Visgi ateityje senstanti Europos visuomenė ir mažėjanti darbingo amžiaus žmonių dalis sukurs situaciją, kai valstybių biudžetai, tikėtina, nebesugebės generuoti pakankamai pajamų, kad užtikrintų socialines garantijas. Kadangi politikai ryžtingų ir nepopuliarių reformų vengia, perspektyvos atrodo miglotos.
Antra spalva – „mažiau balta“. Kadangi populiacijos sprogimą XIX a. pradėjo anglosaksai, kurių skaičius augo sparčiausiai, baltaodžiai kurį laiką dominavo Vakarų pasaulyje, tačiau dabar tendencijos keičiasi.
Tokia situacija sąlygota fakto, kad Trumpas tikslingai siekia mobilizuoti baltaodžių amerikiečių elektoratą, kuris mažėja. Baltaodžių dalis JAV 1965 metais sudarė 85 proc., 2005 – 67 proc., netolimoje ateityje smuks žemiau 50 proc. ribos. Apčiuopiama dalis elektorato atvirai deklaruoja siekį stabdyti tokias tendencijas, ypač ribojant imigraciją (pvz., siena su Meksika, nors pokyčių priežastys kur kas kompleksiškesnės), todėl palaiko Trumpą.
Galiausiai trečioji spalvinė kryptis rodo, pasaulis gali tapti „žalesnis“. Nors bendras planetos gyventojų skaičius didėja ir per artimiausius keletą dešimtmečių gali perkopti 10 mlrd. ribą, augimo tempai traukiasi. Per pastaruosius 40 metų populiacijos augimas smuko nuo maždaug 2 proc. iki 1 proc. kasmet. Jei tai tęsis, o klimato kaita bus pristabdyta piliečių valios bei technologinių pokyčių, optimistinio scenarijaus atveju galėtų paversti pasaulį žalesniu.
Jau dabar gamta atsiima didžiulius plotus Japonijoje, kurioje dėl retėjančių gyventojų apleidžiami ištisi miesteliai; tuo metu visoje ES 1990–2015 metais buvo atkurtas miškingas plotas, prilygstantis Portugalijos teritorijai.
Tad pokyčiai bus tiek pozityvesni, tiek keliantys naujus iššūkius. Svarbiausia, kad į juos būtų atsižvelgiama jau dabar, nes pasekmes imsime jausti anksčiau, nei kartais manome.
