Bene svarbiausia, ką išgirdome iš Lenkijos Prezidento Andrzejaus Dudos: „Lietuvos saugumas Lenkijai ypatingai svarbus.“ Ar išgirdo lenkai iš mūsų ką nors nauja? Deja, nei apie savo pavardžių ar vietovardžių rašymą, nei apie švietimą – ir taip jau daugiau nei 20 metų.
Sukdamasis iš padėties, Varšuvoje Prezidentas mostelėjo į Seimą: „Šiuo klausimu sutarimo bendro nėra ir turbūt joks prezidentas pasaulyje demokratiškoje valstybėje negalėtų Seimo lenkti balsuoti vienaip ar kitaip.“ O Seimas susitarti nenori.
Čia turime didžiausią paradoksą politinėje padangėje. Lenkų interesus Lietuvoje nuolat ginanti (bent jau tokį titulą sau prisiskirianti Lenkų rinkimų akcija) politiniuose Lietuvos žaidimuose dažniausiai būna tas „auksinis lopas“, kurio prireikia tai vieniems tai kitiems, lopant savo koalicines skyles. Tokį lopą dėjosi ne viena Seimo valdančioji partija, o tiksliau beveik kiekviena, kuri norėjo tokia išlikti – ta d LRA be skrupulų įvardindavo savo kainą.
Ir šios kadencijos Seime – nieko naujo. LRA, visą kadenciją rėmusi „valstiečių“ koaliciją, šį kartą oficialiai pakviesta prie valdžios lovio. Priėmė šį siūlymą ir pateikė visus savo reikalavimus. Reikia pastebėti, kad valstiečių žaliųjų pageidavimų koncerte visi prašė ko norėjo, o Kultūros komiteto pirmininkas buvo pasirengęs ir smuiku griežti, ir būgnelį mušti, kad tik ta valdžia iš rankų neišlystų.
Atlikdama solo partiją LRA staiga pamiršo visas dešimtmečiais giedotas giesmes, kurias Prezidentui priminė Lenkija: pavardžių rašymas, vietovardžiai, švietimo problemos. Kodėl? Ar galėjo būti geresnė proga ant koalicijos derybų stalo padėti tai, kas Vilniaus krašto rinkėjams nuolat pateikiama kaip neišsprendžiamas reikalas? Ar Valdemaras Tomaševskis, pamindamas savo rinkėjų lūkesčius, tiesiog nusprendė nesunkinti Karbauskiui gyvenimo? Iš kur toks politinis humanizmas?
„Humanistinė“ LRA pozicija jokia naujiena – nacionalin iu pagrindu sukurta partija puikiai supranta, kad bet kokios „lenkiškos“ problemos išsprendimas tampa problema pačiai partijai. Kokiomis nutautėjimo grėsmėmis galėsi gąsdinti savo bendruomenę, jeigu staiga ims ir atsiras „W“ pavardėje? Kaip galėsi aiškinti, kad Vilniaus krašto vaikai skriaudžiami Lietuvos valdžios, jei valstybinio kalbos egzamino neišlaikiusių vaikų ne didės (šiemet net 23 proc., pernai 19 proc.), o pradės mažėti?
Todėl Lenkų rinkimų akcija eina į koaliciją nė žodeliu neužsimindama apie švietimo stiprinimą Vilniaus regione ir nereikalaudama švietimo ministro portfelio. Kam reikalinga ta skurde ir problemose skęstanti ministerija, kai galima griebti „riebesnes“, tas, per kurias lengviausia papirkinėti rinkėjus – Susisiekimo ir Vidaus reikalų. O amžinais virtusius tautinius klausimus palikti kitai rinkimų kampanijai, nes kitaip neliks baubo, kuriuo gali gąsdinti ir šauktis balsuoti savo elektoratą.
Tačiau tokia koalicija „po prostu“ („paprastai“ – taip vadinama kalba, kuria kalbama Vilniaus krašte) brangiai kainuoja mums visiems. Ne tik turime „amžinai neišspręstų problemų“ su draugiška kaimyne, bet ir skriaudžiame savo piliečius, nesuteikdami jiems galimybės lavintis ir palikdami juos socialiniai atskirčiai. Neabejotina, kad Lenkų rinkimų akcijai tokia situacija politiškai labai patogi, matyt, patogi ir didžiajam koalicijos broliui.