Matyt, ir vėl pasimelsime maždaug taip: esą Lenkija yra istorinės ir strateginės reikšmės partneris ir NATO bastionas Rytų Europoje. Bus daromos tradicinės išvados, brėžiami tradiciniai vektoriai, tariamos kelios konstantos apie Vakarų šalių ir Rusijos jėgų balanso išsaugojimą, apie agresyvumo iš rytų atgrasymą. Žinoma, ir šiek tiek ekonomikos. Visa tai taip.
Tik ar nebūtų galima išgirsti kažką visai naujo, iš esmės naujo?
O išgirsti pats laikas, nes Europoje senokai gyvuoja vadinamoji Višegrado šalių grupė: Vengrija, Lenkija, Čekija ir Slovakija. Ir šių šalių grupė kiekviena savaip ir suvereniai daro įtaką bendrai Europos Sąjungos (ES) politikai.
Lenkija šiuo metu Višegrado grupėje yra stipriausia. Tai užsigrūdinusi šalis, kuri išvengė 2008–2009 metų krizės. Vengrija savo ruožtu išvengė socialinio sektoriaus griūties 2015–2016 metais, kai šį sektorių galėjo sugriauti per šalį plūdusi Rytų migrantų armija. Šiuo metu abiejų šių šalių vidinis (nacionalinis) produktas auga sparčiau negu kaimynų, nacionalinė politika gina Europos kultūros vertybes labiau negu kas kitas.
Lenkija ir Vengrija šiuolaikinėje ES kalba apie ES išlikimo grėsmes, o tai nepatinka tų grėsmių nenorintiems matyti ES vadovams. Abi šalys, o ir visos keturios Višegrado šalys, kalba Europos Komisijos, o ir pačiam Europos Parlamentui apie normų, reglamentų ir direktyvų paklydimą, nuklydimą nuo Europos vertybių. Pirmiausia nuo krikščionybės ir šeimos vertybių, o kas dar svarbiau – tautų suverenių galių nepaisymo. Tai ne šių dviejų šalių vidinis priešgyniavimas integracijai (kuri šiaip jau gerokai akla), bet vidinis susirūpinimas ES likimu.
„Brexit“ kontekste šis susirūpinimas yra realus.
O dabar pažvelkime dar kiek plačiau.
Atmeskime mūsų tradicinį aklumą Latvijos atžvilgiu, dabar kalba ne apie dvišalius santykius, o apie geopolitinius vektorius. Ir pamatysime dar įdomesnį faktą: šio istorinio mirksnio metu Estijos vidaus reikalų ministras vyksta į Vengriją. Jau nuvyko. Kyla klausimas: ar tai tik sutapimas, ar likimas? Likimas, siūlantis naujas galimybes?
Pasaulio naujienų agentūros pranešė, kad Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas susitiko su Estijos vidaus reikalų ministru Martu Helme ne šiaip sau, o ieškodami būdų, kaip paskatinus Vengrijos ir Baltijos šalių bendradarbiavimą. Ekonominį? Taip, žinoma, bet pirmiausia – vertybinį ir gynybinį.
Jiedu sutarė, kad Europos krikščionybė atsidūrusi pavojuje, o išorinės Europos sienos, turinčios suteikti Europai vidinio saugumo, reikalauja naujos gynybinės politikos.
Vengrijos, kaip Višegrado šalių grupės lyderės, pozicija – tai lyderės pozicija. Ji patyrusi, ji žino, kaip gintis nuo stichijos, naikinančios šalies gyvybingumą ir tradicijas. Nei Estija, nei visos trys Baltijos šalys praktiškai dar nesusidūrė su migrantų armijos stichišku antplūdžiu. Lenkija jau susidūrė.
Argi tai ne naujas geopolitinis pasiansas? Būtų naivu jo nematyti.
Atkreipkime dėmesį į naująjį Latvijos prezidentą Egilą Levitą. Jis – vienas iš labiausiai teisiškai kvalifikuotų valstybės vadovų Europoje. Jis – vienas iš 1990 metų Latvijos suverenumo deklaracijos autorių, Latvijos Konstitucijos preambulės autorių; jis 1995–2018 metais buvęs įvairių aukščiausių Europos teismų ir tarptautinio arbitražo teisėjas.
Jis pabrėžė, kad naujos globalizacijos sąlygomis latviškumas (latvietiba) yra žmogaus pasaulio išgelbėjimo galimybė Latvijoje.
Kokie šiame kontekste galėtų kilti klausimai mūsų prezidentui vykstant į Lenkiją, ir apskritai – bendraujant su Lenkija? Klausimai turi būti bent keli.
Pirmas: ar naudinga nematyti Vengrijos inovacijų gelbstint Europos vertybes ir tapatybę, tikrą integraciją, o ne prievartinę? Tai liudija ir tikrą norą išsaugoti Europą.,
Antras: ar naudinga, bendraujant su Lenkija, palikti nuošalyje Estiją, vadinasi, ir Latviją, nematant Vengrijos? Net galimų susitarimų su Višegrado šalimis kontekste?
Ir trečias, liūdniausias, klausimas: ar dar ilgai tęsis tradiciškai chroniška Lietuvos politikų liga gyventi taip, tarsi latvių broliai ir sesės yra trečiojo pasaulio kaimynai?