Niekada nebuvau D. Grybauskaitės fanas, bet manau, kad sąžininga apie ją pasakyti vieną svarbų dalyką. D. Grybauskaitė visada darė tai, kas jai pačiai atrodė teisinga ar reikalinga.

Tikriausiai didelė dalis žmonių simpatijos, kurios prezidentė sulaukė nepaisant gana akivaizdžių ir plačiai diskutuotų savo trūkumų, yra susijusi kaip tik su šia paprasta savybe – gebėjimu galvoti savo galva. Dėl tos pačios priežasties, ko gero, D. Grybauskaitė kartais atrodė nenuosekli – kaip žmogus, kuris ne tik galvoja, bet ir persigalvoja.

Prisiminkime bene kontroversiškiausią D. Grybauskaitės užsienio politikos viražą – jos siekį nutraukti Baltarusijos izoliaciją. Nei ES vadovai, nei patarėjai viduje nepajėgė įtikinti prezidentės, kad Aliaksandras Lukašenka ją apgaus.

Bandymas nutraukti izoliaciją įvyko. D. Grybauskaitė ir A. Lukašenka apsikeitė vizitais ir komplimentais. Žinoma, galiausiai A. Lukašenka mūsų prezidentę apgavo. Tik tai ir padėjo – D. Grybauskaitė baigė antrąją kadenciją iš paskutiniųjų kovodama prieš Astravo atominę elektrinę.

Kad ir ką būtų padariusi D. Grybauskaitė, už savo veiksmus atsakinga tik ji pati. Niekas kitas čia neprisidėjo. Net ir Vytautas Landsbergis, greičiausiai, prisidėjo mažiau, negu populiaru manyti.

Kitas svarbus D. Grybauskaitės valdymo bruožas ir jos savotiškas palikimas yra Lietuvos politikos stabilizacija. Žinoma, per pastaruosius dešimt metų Lietuvoje įvyko svarbių partinių persigrupavimų ir net tam tikrų ideologinių lūžių – tai atskira tema.

Bet valstybės gelmė nepatyrė didelių sukrėtimų. Nebematėme nieko panašaus į dramatišką Valdo Adamkaus dvikovą su Rolandu Paksu ar vadinamąjį „valstybininkų skandalą“.

Kadangi ir paskutinis valstiečių partijos pasikėsinimas prieš Konstituciją baigėsi nesėkme, galime drąsiai sakyti, kad D. Grybauskaitės laikų politika buvo visiškai rami, gal net nuobodi.

Tai ypač aiškiai iliustruoja Valstybės saugumo departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovybės stabilumas. Kadencijos nebaigė tik VSD generalinis direktorius Povilas Malakauskas, kuris tapo taisyklę patvirtinusia išimtimi.

Didžioji Lietuvos politikos problema ta, kad mes patys nežinome, kur sukti savo laivą vis neramiau banguojančioje pasaulio jūroje. Nežinome, koks Lietuvos tikslas, ko mums reikia siekti.
Bernardas Gailius

Tiesą sakant, tik dabar, D. Grybauskaitės dešimtmečiui jau pasibaigus, mes pradedame iš tikrųjų pastebėti tą visą valstybę apėmusią ramybę. Nemažai daliai mūsų ji atrodo apgaulinga.

Formuojasi įsitikinimas, kad turėtume kalbėti ne apie stabilizaciją, o apie stagnaciją. Ypač kad mus supantis pasaulis neteikia jokio pagrindo politiniam nusiraminimui. Juk niekas negali sau leisti nuobodžiai gyventi įdomiais laikais.

Taip prieiname prie svarbiausios išvados. Didžioji Lietuvos politikos problema ta, kad mes patys nežinome, kur sukti savo laivą vis neramiau banguojančioje pasaulio jūroje. Nežinome, koks Lietuvos tikslas, ko mums reikia siekti.

Prezidento rinkimai tik atspindi šį nemalonų faktą. Daug kam užkliuvo populiarus, bet nelabai realus G. Nausėdos tikslas – gerovės valstybė.

Bet naujasis prezidentas nėra nei vienintelis, nei pirmasis valstybės vadovas be tikslo. D. Grybauskaitė lygiai taip pat neturėjo aiškios ir realistiškos idėjos. Neturėjo dėl to, kad mes – rinkėjai – tos idėjos ir nesitikėjome.

Mes nereikalaujame iš prezidento parodyti naują kryptį ir visi kandidatai į prezidentus tai puikiai jaučia. Jie stengiasi atliepti mus kamuojančios nežinomybės pojūtį, bet nesiūlyti per daug konkretaus „išrišimo“.

Puikus pavyzdys – rinkimus pralaimėjusios Ingridos Šimonytės šūkis „Susitarkime“. Tai nedaug konkretesnė politinė programa negu D. Grybauskaitės ar G. Nausėdos.

Naujasis prezidentas nėra nei vienintelis, nei pirmasis valstybės vadovas be tikslo. D. Grybauskaitė lygiai taip pat neturėjo aiškios ir realistiškos idėjos. Neturėjo dėl to, kad mes – rinkėjai – tos idėjos ir nesitikėjome.
Bernardas Gailius

Iš esmės I. Šimonytė sakė, kad švietimas ir socialiniai reikalai turėtų tapti didesnės politinės vienybės sfera panašiai, kaip dabar yra gynybos politika. Tai – puiki mintis. Bet dėl ko turėtume peržengti nesutarimus ir susivienyti? Ką turi duoti, kur turi nuvesti tie sutarti švietimo ir socialinės apsaugos standartai?

Šioje vietoje I. Šimonytės programa ir „išplaukė“. Kokybiškesnė valstybė, augimas, net „šuolis“ – visa tai nėra politiškai konkretūs tikslai. Net versle, kur pinigai tikrai yra savaiminis gėris, aštriai kritikuojamos tokios strateginės vizijos kaip „uždirbti daugiau pelno“.

Tačiau tai, ką čia rašau, nėra I. Šimonytės kritika. Tiesiog bandau dar vienu pavyzdžiu papildyti aiškaus tikslo neįvardinančių populiarių kandidatų į prezidentus virtinę. Nes manau, kad reikia pratęsti loginę seką iki galutinės išvados.

Tikslo neturėjimas – tai ne prezidento, o visos visuomenės trūkumas. Prezidentas šiuo atveju yra mūsų atspindys. Kai suvoksime ar, veikiau, pajusime savo naują tikslą, tada ir išsirinksime į jį vedantį prezidentą – ne atvirkščiai.

Baigdamas norėčiau pasiūlyti vieną tikslą bent jau diskusijai. Manau, kad mūsų tikslas – lietuviška Europa. Tikra federalinė Europos valstybių sąjunga, kuri užtikrintų Lietuvos konstitucijos tvarumą ir ilgaamžiškumą.

Vos tik nustosime manyti, kad ES bus pasirūpinta ir be mūsų įsikišimo, Lietuvos politika taps aktyvesnė ir gyvesnė.