Žmonėms ir net politikams užtenka, ir, panašu, dar ilgam užteks fakto, kad Nausėda, palyginti su savo pirmtake, yra tiesiog atviresnis ir žmogiškai šiltesnis.
Tai ypač ryškiai buvo matyti per inauguracijos iškilmę. Momentais, ypač prisiminus „tašėje“ užspeistus dešimt metų, daug kam galėjo netgi pasirodyti, kad mūsų Prezidentas kažkoks netikras. Neskuba į rūmus. Vaikščioja sau gatvėmis spausdamas rankas. Žmonai komplimentus šnabžda.
Tačiau nei ryškia persvara įgytas tautos mandatas, nei atvirumas nėra tie ingredientai, kurie savaime Prezidentui garantuotų ryškumą ir centrinę vietą tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Abi inauguracijos dieną pasakytos jo kalbos tą patvirtino.
Kalbos buvo neryškios. Prezidentui aiškiai reikia ieškoti ne tik geresnių jų rašytojų, o pirmiausia mąstytojų, kurie padėtų formuluoti idėjas. SEB banko ekonomikos komentatoriaus patirtis Prezidento lygyje menkai padės.
Apskritai kol kas Prezidentas politiškai yra vienišas. Be ryškios darbotvarkės. Nors daug kas gyrė kelių jo patarėjų profesionalumą, ir ne be pagrindo, būtina pabrėžti, kad naujojoje Daukanto aikštės komandoje stinga ir politiškai stiprių patarėjų.
Tokių, kokių turėjo Adamkus pirmosios kadencijos metu. Galėjusių pastatyti ant ausų netgi premjerą, nekalbant jau apie Seimo viršūnėles. Kuriose dabar apskritai kralikai pjaunasi.
Iš šalies į politiką atėjusiam Prezidentui politikoje stiprūs patarėjai yra būtina išgyvenimo sąlyga. Žinoma, jei tik Prezidentas turi tikslą tapti pirmuoju valstybės smuiku. Dabar, kaip inauguracijos dieną kažkas per radiją paleido kalambūrą, picų išnešiotojų ten daug, o picos kepėjų nerasta.
Kita vertus, gal Lietuvai ir nebereikia ryškaus Prezidento? Gal mus jau tenkina amžinas vilkimasis ES uodegoje – kiek aukščiau Rumunijos ir Bulgarijos, pasitenkinant graikišku ar portugališku variantu?
Kada paskutinį kartą girdėjote, kad kas nors reikalautų darbo, ir kuo daugiau? Po kaimus ir klonius skamba tik reikalavimai daugiau gauti ir daugiau ilsėtis. Taigi gal tiesiog atėjo metas turėti tokią visuomenės stagnaciją atitinkantį Prezidentą? Kuris kalba maždaug apie vidurkį.
Kai kurie Prezidento kalbas online vertinę komentatoriai neslėpė, kad abi kalbos patosu ir nekonkretumu priminė Sąjūdžio laikų mitingų kalbas. Žodžiu, neatitinka laikmečio. Tačiau nieko ir nepapiktino. Viskas daugmaž tiko visiems. Negi imsi dabar kabinėtis prie dr. Basanavičiaus, Daukanto ar poeto Jono Aisčio, kurį citavo Prezidentas?
Vis dėlto nedora būtų kaltinti Prezidentą, kad jį tenkina stagnacija. Vienas jo kalbos pasažas ugningai paneigia net teorinę tokios kritikos galimybę: „Ar jau atėjome į savo Pažadėtąją Žemę – Pažadėtąją Gerovės Lietuvą – visiems? Ar „saulė Lietuvoj“ jau išsklaidė tamsumas? Ar išsipildė Laisvės kovų, Sąjūdžio puoselėta laisvos, stiprios ir gerove visiems sklidinos Tėvynės viltis? Būkime sąžiningi ir garsiai sau ištarkime: dar – ne, dar – ne visiems.“
Kada bus visiems? Prezidento atsakymas – jo klausime: kai pastatysim Gerovės valstybę.
Vėlgi – kas gali būti prieš Gerovės Lietuvą? Visi už. Todėl šis Prezidento jau net ne arkliukas, o tikriausias baltas žirgas yra pasmerktas populiarumui.
Ar gerovės valstybė reali? Ypač numanant, kokius brutalius kapitalizmo pasikeitimus jau netrukus gali atnešti klimato kaita? Tai jau kitas klausimas. Kurio atsakymą žino visi, tik mažai drįstančių įvardyti. Gerovės valstybės statyba pasmerkta žlugti.
Perfrazuojant krepšinio trenerį Kurtinaitį, gerovės valstybė – ne seksas, abiem – ir ariančiam be poilsio per kelis darbus, ir amžinai zyziančiam tinginiui, kuris įsitikinęs, kad jį kažkas apvagia – vienodai gerai nebus.
Kad ir kiek keltum pragyvenimo lygį, visada bus šimtai tūkstančių žmonių, kurie, žiūrėdami į kaimyną, sakys, kad štai tas turi per daug, o aš, vargšas, nieko neturiu. O jei valdžia, bandydama perdalyti barščių katilą, iš ariančiojo be poilsio atims gabalą ir mažą to dalelę perduos zyziančiajam, bus blogai abiems.
Antra, gerovės valstybę nuo ko pradedam kurti? Argi ne nuo savęs, kaip sakė Prezidentas? Kuris į šį postą išrinktas sukūręs savo gerovės valstybę SEB. Kuriame dirbdamas nuosekliai pasisakydavo prieš progresinius mokesčius, nes jo gerovės valstybę jie pirmiausia ir būtų smarkiai apkarpę.
Trečia, mūsų Prezidento alga yra dvigubai didesnė ne tik už Latvijos, bet ir už dešimt kartų daugiau žmonių turinčios Lenkijos Prezidento. Jis jau aprūpintas puikia pensija ir namu iki gyvenimo pabaigos. Tai kitas gal negražiai lietuviškai pajuokautų – gal savo „kubą“ galėtų paaukoti tiems, kuriems iki gerovės valstybės trūksta tik stogo?
Neryškus prezidentas su gerovės valstybės utopija?
Ūkiškai kalbant, turimo sriubos katilo perdalijimas – ne variantas.
Kas yra variantas? Variantas yra kasdien išvirti vis daugiau sriubos.
Vadinasi, turėtume kalbėti ne apie Gerovės valstybę, kas yra popsiška, o tai, kas tą gerovę gali garantuoti – spartesnį ekonomikos augimą, darbą galva, o ne rankomis, ir kardinalius edukacijos pokyčius, be kurių viso to nepasieksi? Kas visai nepopsiška.
Pastebėjimas: nors Prezidentas yra ekonomistas, jis savo inauguracinėse kalbose praktiškai nieko nepasakė apie ekonomikos augimą ir perėjimą prie verslų bei pramonės, kuriančių didesnę pridėtinę vertę. Dėl kurios mizeriškumo Gerovės valstybė gali tik tolti.
Ne perpaskirstymas, o finansų ir protų koncentracija tose srityse, kuriose Lietuva gali būti konkurentinga bejausmiame globaliame kaime. Be valstybės ir verslo kolaboravimo šito nepasiekti. Tik ar jo būta? Turėjome tik šalies jėgas sekinantį marksistinį antagonizmą.
Dviejų greičių Lietuva atsirado ne todėl, kad visos ligšiolinės valdžios neinvestavo į provincijos miestus ir miestelius. Sprendžiant iš jų gatvių, aikščių ir plaukimo baseinų bei sporto rūmų, į ten sukišta gerokai daugiau pinigo nei į kokią Šeškinę, Fabijoniškes ar Šilainius.
Dviejų greičių Lietuva atsirado todėl, kad valdžia, reformuodama sveikatos apsaugą, švietimą ir kitas valstybės paslaugas, iš provincijos žmonių tik atimdavo. Todėl didžiausias socialinis neteisingumas yra ne piniginiai skirtumai, o tai, kad provincijos žmogus negali gauti tokių pat išsilavinimo ar medicinos paslaugų kaip Vilniuje ar kituose miestuose.
O jei dar pridėtume vietinių carų ir kunigaikščių „teisybę“?
Skaudžiausia problema yra ne progresinių mokesčių nebuvimas, o ydinga politika, kai patogiam žmonių gydymui skirti pinigai dėl kišeninių ministrų sprendimų nusėda milijonus kainuojančių peilių pavidalu, tarkim, Kauno klinikose. Vieniems – modernesnė aparatūra nei Šveicarijoje, o visur kitur nerasi net chirurgo.
Grįžtant prie Prezidento patarėjų, kitas pastebėjimas: kas iš jų vadovaus gerovės valstybės vajui? Eik skersai išilgai per sąrašą, nėr. Gal ir gerai – utopija tegu ir lieka utopija. Ji augins Prezidento reitingus, o tie leis jam atlaikyti Seimo daugumos iracionalybės cunamius?
Profesorius Jokubaitis su tuo greičiausiai nesutiktų. Nors filosofas turbūt neturėjo galvoje Prezidento idée fix – gerovės valstybės, į jo pasakytus žodžius verta įsiklausyti: „Mes pasidarėme kaip Don Kichotas – gyvename romanų pasaulyje. Vaizduojame, kad esame labai empiriški, tačiau mūsų pagrindinės prielaidos yra utopija.“
Pasak filosofo, kurio žodžiai nupurto kaip elektra, „lyderis turi vesti ten, kur dar nesame buvę. O dabar mes einame ten, kur jau buvo kiti arba buvome patys. Viską kopijuojame. Copy-paste, copy-paste, copy-paste... Mūsų situacija nėra copy-paste, mūsų situacija yra išskirtinė. Todėl turėtume dirbti savo galva, juk šiandien laimi visi tie, kurie dirba savo galva.“
O ne aklai kopijuoja Švediją ar Vokietiją – pridurkime.
Lietuva niekada nebus kaip Vokietija, nes ji yra Lietuva. Kita vertus, ką mes čia kalbam apie naujojo Prezidento ryškumą. Pirmasis Nausėdos ėjimas tik rytoj. Žaidimas tik prasideda.
