Cvirka buvo geras rašytojas, bet tikrai ne didis, buvo už jį geresnių, netgi jo amžininkų. Turint galvoje, kad Vilniuje yra iš viso tik keli paminklai rašytojams, jis gal ir nenusipelno ten stovėti, nes tai iškreipia tikrąjį lietuvių literatūros panteono vaizdą.

Ir man tikrai neskaudėtų širdies, jei tas paminklas išnyktų. Paties Cvirkos, kaip rašytojo, atminimui, tai gal net išeitų į naudą.

Bet Cvirkos paminklas Vilniuje ir Škirpos alėja ten pat (o tuos dalykus vis bandoma lyginti, priešpastatyti vieną kitam), yra anaiptol ne tas pats.

Cvirkos paminklą pastatė okupacinė sovietų valdžia – nepriklausoma Lietuva neturi su tuo nieko bendra.

Tai reiškia, kad šiuolaikinė laisva Lietuva (nesvarbu: yra tas paminklas ar ne) negarbina šio žmogaus. O Škirpos alėja – reiškia. Nes jo vardas tai gatvei suteiktas jau po Nepriklausomybės – tai buvo mūsų pačių valia, neprimesta mums iš šono.

Ir tai taip pat reiškia, kad Lietuva oficialiai pritaria Škirpos žodžiams, kurie sako: „Labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. Todėl reikia krašte sudaryti tokią tvankią prieš žydus atmosferą, kad nei vienas žydas nedrįstų ir minties prileisti, jog Naujojoje Lietuvoje jis dar galėtų turėti minimalių teisių ir bendrai gyvenimo galimybių.“

O tai gana kraupus raginimas (iš vieno tautos vadų lūpų), turint galvoje, kad netrukus po to Lietuvos žydai buvo masiškai išžudyti.

Taigi Škirpos alėja reiškia, kad šiandieninė Lietuva oficialiai vis dar pritaria jo išsakytoms mintims.

Tam pritaria nueinanti prezidentė, ateinantis prezidentas, premjeras, ministrai ir pagaliau mes visi.

Toks, šiek tiek supaprastinus, būtų esminis skirtumas tarp Cvirkos ir Škirpos įamžinimo ir nuvainikavimo.