Iš tikrųjų, tai man ir daugeliui kitų elito atstovų taip sako kiekvieną dieną.
Taip rašo ir komentuoja žmonės, kurių mes neįžeidėme (nes su jais apskritai nekalbėjome, į juos nesikreipėme ir jų gyvenimas niekaip nesikerta su mūsiškiu), kuriems mes nieko blogo nepadarėme ir kurių vardų net nežinome.
Man tai neskauda (gal tik truputį), nes juk liūtui nerūpi kirmėlių gyvenimas po žeme. Tačiau noriu tarti teisybės ir teisingumo žodį apie kitus savo kolegas, man pažįstamus ir nepažįstamus, arba žinomus tik iš nuogirdų, apkalbų ir interneto komentarų.
Didžioji jų dalis, dirbanti internetuose, instagramuose ir feisbukuose, yra visiškai nepiktybiniai ir ramiai sau dirbantys, mokantys mokesčius ir gausinantys Lietuvos turtą. Jie yra ekonomikos dalis, net jei jų veikla ne visiems suprantama, ypač bobutėms, kurios taip pat nesupranta ir plėšytų anūkų džinsų arba tatuiruotės tarp menčių.
Taip, mes nesodiname bulvių ir nesėdime prekybos centre prie kasos, nevežiojame krautuvu dėžių logistikos centruose ir neverdame kavos kavinėse (jei kavą verdame, tai tik sau patiems, namie), nenešiojame lėkščių restoranuose ir nemokame sukirpti ir pasiūti džinsų.
Mūsų kitas darbas ir kitokie užsiėmimai, bet jei jums tie užsiėmimai nepatinka, tai žinokite, kad mūsų užsiėmimai ir darbai yra, tikriausiai, ne jums. Mes esame ne jums skirti, ne jums adresuoti, su jumis nesusiję. Ir mes nesiveržiame į jūsų gyvenimą, o jei jums atrodo, kad veržiamės, tai prasiskalaukite galvas ir giliai pakvėpuokite, gal praeis.
Pavyzdžiui, šio straipsnio, kaip ir kitų mano tekstų, jūsų niekas nevertė skaityti. Jūs patys pasirinkote taip daryti. Patys atsidarėte portalą arba patys paspaudėte ant nuorodos, kuria pasidalino kažkas iš jūsų draugų feisbuke, patys pamatėte mano portretą, kurio taip nekenčiate ir nuo kurio jus tąso, patys paspaudėte, patys skaitote ir patys pasirinkote dar ir komentarų parašyti.
Nebent, žinoma, esate bevaliai moliuskai, biomasė be smegenų ir be gebėjimo protauti – tuomet taip jums ir reikia. Bet dauguma juk nesate tokie.
Apie influencerius kalba kaip apie seksualines mažumas: tegu ten daro tarpusavyje ir namie ką tik nori, tik tegu nesiviešina. „Kodėl aš turiu skaityti, ką Užkalnis valgė ir ar jam patiko, man neįdomu.“
Tu neturi skaityti, tau nereikia skaityti ir net būtų geriau, jeigu neskaitytum, nes man nuo tokių skaitytojų kaip tu gadinasi tekstų biolaukas ir kosminė energetika. Apie kosminę energetiką tai juokauju, aš ja netikiu, kaip ir žmogaus sukurta klimato kaita.
Tačiau, jei manai, kad tau privaloma skaityti apie Užkalnį ar kitas žvaigždes ir garsenybes, tai tavęs niekas neįtikinės atvirkščiai, galvok, kaip tau patinka, ir toliau domėkis tuo, kas tau neįdomu, ir jeigu tave tąso nuo mano nuotraukos, bet tau patinka pykinimo jausmas stemplėje, tai toliau žiūrėk mano nuotraukas, aš galiu jų dar įkelti.
Pakartosiu dar kartą: niekam nėra privaloma žiūrėti Karolinos Meschino paskyros instagrame arba klausyti jos dainos „YouTube“ (virš milijono peržiūrų, tik nesakykit, kad visus tuos žmones vertė žiūrėti). Niekas neverčia pirkti produktų, kuriuos reklamuoja Naglis Bierancas gatvės stenduose, jei jie neaktualūs jums.
Taip pat norėčiau pridėti, kad ir „Maximą“ niekas nėra verčiamas eiti, jei ten nepatinka, ir banke neturite laikyti pinigų, jei jums bankų įkainiai atrodo plėšikiški. Čia laisva šalis, niekas nieko neverčia.
Tas pats ir su Užkalniu: aš dar nė vieno nepriverčiau skaityti mano žurnalo, pirkti mano koldūnų, domėtis mano restoranų kritika, uostyti mano kvepalų kolekcijos, sekti manęs feisbuke, tviteryje ir instagrame arba kiekvieną savaitę gilintis į mano nuomonę apie politiką, ekonomiką ir socialinius klausimus.
Aš nieko „negvaltavoju“ žiūrėti mano nuotraukų ir trumpų filmukų iš Amerikos ir kitur. Jūs viską renkatės laisva valia, o paskui kai kurie rėkaujate, kad susirasčiau normalų darbą arba pabandyčiau gyventi iš minimumo arba „ar tau dar kas nors rūpi gyvenime, tik paėsti“ arba eičiau griovius kasti arba eičiau į sporto salę arba atsidaryčiau savo restoraną.
Bet svarbiausia – „susirask normalų darbą“. Šitą girdime visi tie, kas turime įdomesnį ir smagesnį gyvenimą ir storiau tepamės sviesto ant duonos ir kuriems sunkiausias dalykas, kurį kilnojame, yra telefonas.
„Susirask normalų darbą“. Vertimas: „Nustok daryti tai, kas tau gaunasi geriausiai ir už ką gauni daugiausiai pinigų ir malonumo, ir būk kaip mes: nevykėliai ir gyvenimo aukos, dirbantys nekenčiamus darbus, nieko nematę, neragavę ir visiems, kam gerai sekasi, pavydintys taip baisiai, kad skaitome straipsnius, parašytus žmonių, kurių nekenčiame, apie dalykus, kurie mums neįdomūs. Nustok būti laimingas, pradėk skųstis ir kentėti.“
Žinoma, taisyklė „čia laisva šalis, nepatinka – išjunkite radiją“ galioja ir man. Aš irgi neturiu šitų nesąmonių klausyti, nes tie pasiūlymai man nėra privalomi.
Bet visos tos jūsų nesąmonės, fermentuotos mano galvoje ir perdirbtos mano mikliais pirštais, yra medžiaga mano kūrybai, kurią skaito normalūs, geri žmonės, bet taip pat ir tie, kas savo išrūgomis ir bejėgiškais purslais prie tos medžiagos prisideda.
Tai yra tokia gamyba be atliekų: nekentėjai patys tiekia turinį, kuris perdirbtas pasiūlomas jiems atgal, kad jie galėtų dar daugiau erzintis ir dar daugiau patiekti turinio. Amžinasis variklis, save varantis į priekį ir kuriantis geras emocijas geriems žmonėms. Jei mano kūryba kelia jums blogas emocijas, tai viską pasako apie jus pačius.
Neapykanta, kuria laistote influencerius, nuomonės lyderius, įžymybes, jūsų garsiai deklaruojami melagingi pareiškimai „aš neskaitau, tik komentuoju“ (visi interneto autoriai žino tiksliai, kad tikrai skaitote, kiek laiko praleidžiate, kelintą minutę einate komentaro rašyti ir iš kur rašote – iš mamos namuose stovinčio kompiuterio ar iš darbo vietos savivaldybėje), kaip ir nuolatiniai stebėjimaisi, o kodėl čia apie juos rašo, kodėl čia juos rodo, kas pasakė, kad jie įžymybės – visa tai yra jūsų vidinės kančios, pavydo ir frustracijos išraiška.
Jei jus erzina influenceriai, tai tik todėl, kad influenceriai primena jums apie tai, kas jūs patys nesate: žinomi, svarbūs, įdomūs ir (arba) laimingi. Jei influencerių gaunamas dėmesys ir jų tūkstančiai sekėjų siutina jus, reiškia, jūs patys norėtumėt dėmesio, bet nesugebate jo gauti.
Plačiai paplitęs bandymas įžeisti: „jam matosi dėmesio trūkumas“ yra tik sakančiojo diagnozė sau pačiam. Dėmesio troškulys yra būdingas ir normalus visiems sveikiems žmonėms, tik vieni sugeba dėmesio be vargo gauti, o kiti – ne, ir meluoja, kad „man dėmesio nereikia“. Lapė irgi sakė, kad vynuogės rūgščios, kai negalėjo pasiekti kekės.
Žinote, kuo skiriasi Užkalnis (ar bet kuris kitas nuomonės formuotojas) nuo tų, kas Užkalnio nekenčia? Jūs apie Užkalnį galvojate kiekvieną dieną, žinote viską apie mane (arba bent jau taip jums atrodo), kalbate apie mane, skiriate man dėmesį ir laiką, o aš net jūsų vardų nežinau, ir prisimenu apie jus visus tik tada, kai ateina laikas parašyti apie jus straipsnį. Tai tiek ir skirtumo, o daugiau aš esu beveik toks pat, kaip ir jūs.