Praeito mėnesio tekstas, antra dalis investavimo tema (publikuotas birželio mėnesį), yra čia. O šį kartą trečias ir paskutinis tekstas apie investavimą. Šį kartą apie poreikius, tikslus, norus ir realybę. Paskutinė dalis iš investavimo serijos.
Dažnai žmonės investavimą sieja su greitu praturtėjimu, galimybėmis pirkti brangius žaisliukus ir magiškais būdais iš nieko padaryti kažką. Tai dalinai jau aptarėme, tačiau pakartoti, jog investavęs kartą šimtą eurų milijonieriumi netapsi, nekenkia niekad. Norint sugeneruoti didelį turtą iš investicijų, reikia arba daug dirbti, arba daug investuoti.
Investavimas yra tik būdas įdarbinti savo pinigus ir susikurti papildomą pajamų arba turto šaltinį, kuris ilgainiui gali tapti ir pajamų šaltiniu. Populiari literatūra tai neretai vadina finansine laisve ar nepriklausomybe. Kuomet kaupi 10 ar daugiau metų ir, jei viskas gerai, po to dešimtmečio jau gali tikėtis mesti visus darbus bei keliauti po pasaulį.
Nors toks scenarijus ant popieriaus skamba gerai, tačiau dažniausiai, siekiant jo, reikia daug paaukoti. Norint per dešimt ar penkiolika metų sukaupti pakankamai turto visam likusiam gyvenimui, reikia dviejų dalykų: (i) reikia tuos dešimt metų kaupti kaip išprotėjusiam ir nieko sau neleisti bei (ii) pasiruošti likusį gyvenimą gyventi gana skurdžiai.
Nes net kaupiant po 1000 eurų kiekvieną mėnesį ir generuojant po 10 procentų kiekvienais metais, po dešimties metų gali tikėtis sukaupti maždaug 200 000 eurų. Gal tai atrodo neblogai, bet jau pirminės prielaidos, tai yra kas mėnesį kaupiama suma ir metinė grąža, yra gana stiprios. Taip, tai įmanoma pasiekti, tačiau toli gražu ne kiekvienam.
Vidutinis Lietuvos gyventojas, kurio pajamos siekia apie tūkstantį eurų, tikrai negali sau leisti investicijoms kiekvieną mėnesį skirti po tūkstantį. O ir 10 procentų stabili grąža per 10 metų periodą absoliučiai didžiajai daliai nepatyrusių investuotojų yra tik popierinė svajonė, kuri sudega kiekvieno ciklo pabaigoje.
Be to, net jei ir pavyktų tiek kaupti bei generuoti tokią grąžą, periodo gale sąskaitoje gulintys 200 000 tūkstančių nieko iš esmės nekeistų. Jei skaičiuosime 3 proc. metinę infliaciją, per 10 metų tie 200 tūkstančių bus verti maždaug 150 000 šiandien. Tad imkime šį skaičių kaip bazę.
Tarkime turite šiandien 150 000 tūkstančių ir tikitės kiekvienais metais uždirbti po 10 procentų grąžos, kurią metų gale persivesite sau į sąskaitą gyvenimui. Tokiu atveju metų gale sumokėsite bent 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio, tad iš išmokėtų 15 000 eurų liks 12 750. Kas susiveda į ~1000 eurų per mėnesį. Tai yra vidutinį atlyginimą.
Ar tai yra blogai? Tikrai ne. Tačiau tokios sumos geram gyvenimui jokiu būdu neužtenka. Jau šiandien Lietuvos gyventojai uždirba po tūkstantį į rankas. O po dešimties metų vidutinis atlyginimas Lietuvoje, net įvertinus infliaciją, beveik garantuotai bus gerokai didesnis. Kas reikš, jog prisiimdami viso savo kapitalo riziką, galėsite sau leisti mažiau nei vidutinis samdomas darbuotojas.
Tik už tai dar susimokėsite dešimtmečiu taupymo ir sunkaus darbo šiam tikslui pasiekti. Be to, vidutinis atlyginimas nuolat kils, o jūsų pajamos jau nebe. Nebent didinsite finansinio turto bazę, nuo kurios gaunamas pelnas. Tačiau tam teks vėl eiti dirbti samdomo darbo, nuo kurio taip nesėkmingai dešimt metų bėgote.
Su skaičiais galima žaisti daug ir scenarijų piešti įvairių. Nepaisant, visais atvejais būtina suprasti, jog besaikis taupymas geriausiais gyvenimo metais privalo atsipirkti. Jei ketini dešimt ar daugiau metų neleisti sau nieko, tikslas turėtų pateisinti priemones. O pajamos artimos vidutiniam atlyginimui tikrai nėra priemones pateisinantis tikslas.
Normaliu atveju investuoti vertėtų 10–50 proc. savo pajamų. Priklausomai nuo įvairių faktorių, padėties gyvenime, amžiaus ir taip toliau. Uždirbant 800 eurų į rankas investavimui skirti 10–20 proc. jau yra gerai. Tuo tarpu uždirbant 5 000 eurų, tikrai realu skirti 30–50 proc. pajamų investicijoms.
Ir jei nuo 800 pajamų kiekvieną mėnesį investuosite po 100 eurų (12,5 proc. taupymo norma), tai jūsų gyvenimo nepakeis. Vien iš to finansinės laisvės ar nepriklausomybės tikrai nepasieksite. Tačiau gausite kelis labai svarbius dalykus.
Pirmiausia, išmoksite neišleisti visko, ką uždirbate. Tad augant pajamoms, didės ir į investicinį krepšelį einantis srautas.
Dėl ko ilgainiui finansinis turtas augs sparčiau. Antra, jei darbo ne nekęsite, o rasite mylimą, po 10–15 metų galėsite turėti ir karjerą, ir solidų investicinį krepšelį, kurio mokami dividendai leis šeimą bent kelis kartus į metus išvežti labai neblogų atostogų. Arba įsigyti naują automobilį, kitą žaisliuką.
Būtent tai, vidutiniu atveju, yra investavimo tikslas. Ne pasiekti mistinę nepriklausomybę, o turėti papildomą pajamų šaltinį bei sukauptą finansinį turtą, kuris smarkiai sumažins priklausomybę nuo darbovietės, fiksuoto atlyginimo bei force majeure atvejais nevers vaikščioti ratais su ištiesta ranka, tikintis aplinkinių gerumo.
Jei nori finansinės nepriklausomybės – pradėk verslą. Finansinė nepriklausomybė gali būti skaičiuojama nebent milijonais ir dažniausiai dešimtimis ar šimtais jų. Iki šių sumų nepriklausomybė yra tik iliuzija, kuri gali sprogti akimirksniu. O iliuzijomis gyventi nėra sveika.
Todėl turėti tikslą pasiekti finansinę nepriklausomybę per 10–20 metų iš samdomo darbuotojo atlyginimo beveik visuomet yra kvaila. Kartais daugiau, kartais mažiau. Tačiau vis tiek kvaila. Jei jau pasirenkate gyvenime dirbti samdomą darbą, reikėtų rinktis tokį, kuris teikia malonumą. Kuris leidžia ir realizuoti save, ir užsidirbti ir skirti pinigų investicijoms. Na, o jei norite nepriklausomybės, tuomet teks samdomą darbą mesti ir kurti kažką savo.
Investavimas nėra magiškas užsiėmimas. Vidutiniam asmeniui, kuris turi kasdienį darbą ir nenori prisiimti beprotiškos rizikos, reikėtų tikėtis vienaženklės vidutinės metinės grąžos per ilgesnį laikotarpį. Net jei visi pinigai bus sukišti į pseudostebuklingas P2P platformas, ilgainiui vidutinė reali grąža geriausiu atveju suksis apie 10 proc.
Taip pat nereikėtų tikėtis investavimui skirti labai didelių sumų. Visiškai asketiškas gyvenimas per dešimt metų daugumą sveikų žmonių turėtų nuvaryti į neviltį arba išvaryti iš proto.
O jei to asketizmo pabaigoje lauks tik tas pats skurdas, pasiekti tikslai tikrai nedžiugins. Investicijoms skiriama pajamų dalis turėtų būti tokia, kuri leidžia ir džiaugtis gyvenimu iš likusių pinigų.
Suvokiant tai, galima pradėti racionaliai valdyti lūkesčius ir kelti protingus tikslus. Nes, jei norėsite tapti finansiškai nepriklausomi iš investicijų, beveik garantuotai, atvažiavę iki savo finansinio tikslo po daugelio metų, suprasite, kad ant popieriaus viskas atrodė žymiai gražiau.
Tuo tarpu jei galimybes vertinsite realiai, po dešimties metų kaupimo galėsite džiaugtis ir malonumą teikiančiu darbu, ir solidžiu investiciniu krepšeliu.
Jei kiekvieną dieną keliatės galvodami apie kuo ankstesnį išėjimą į pensiją ir laisvą gyvenimą, jums reikia ne investuoti, o labai gerai pagalvoti apie tai, kaip galite pakeisti savo gyvenimą bei pradėti lankytis pas psichologą. Nes kiekvieną dieną gyventi nekenčiant gyvenimo ir tikint pačių susikurtomis iliuzijomis yra tiesiog žiauru sau.