Pirmajame straipsnyje aptariau, ar konservatizmas yra ideologija, o jei ne tai, kuo jį galime laikyti. Taip pat analizavau konservatizmo ir krikščioniškosios demokratijos santykis. Antrame tekste ieškau atsakymų, kas yra lietuviškojo konservatizmo ištakos bei pagrindai, o taip pat – kodėl ir dėl ko šiuo metu diskutuoja TS-LKD. Galiausia trečiojoje šios straipsnių serijos dalyje stengsiuosi pasiūlyti konservatyviąją viziją, kuri gali būti naudinga TS-LKD žvelgiant į veiklos perspektyvą.
Lietuvos politinės sistemos viena svarbiausių grandžių yra Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Tačiau pastaruoju metu mes pergyvename keistus debatus apie tai praradome ar ne vertybes. Dažnai net nesigiliname, kas tos mūsų vertybės yra, o tiesiog garsiai rėkiame, o kartais net ir klykiame, kad vertybių nėra, o tie, kurie garsiai šaukia, yra paskutinieji martyrai vertybių sargyboje.
TS-LKD savyje talpina dualizmą, kuris, mano nuomone, yra perdėm dirbtinis. Visiems aišku, kad Tėvynės sąjunga yra Sąjūdžio linijos tęsėja. Politinė jėga, kuri perėmė Sąjūdžio idealus ir kryptį, o joje buvo sukondensuota visa pokario rezistencijos istorija ir idėjos. Todėl Tėvynės sąjunga yra konservatyvi politinė jėga, tęsianti kovą už valstybę, dėl kurios žuvo partizanai, kentėjo disidentai ir vėliau visa tauta stojo Sąjūdžio revoliucijoje.
Visoje šioje dėlionėje valstybė ir valstybingumas yra svarbiausias vertybinis dėmuo. Tai Tėvynės sąjungos konservatizmo pagrindas – išsaugoti valstybę ir ją stiprinti. Visomis išgalėmis, visomis priemonėmis, darant visas įmanomas koalicijas, kad Lietuva egzistuotų ir stiprėtų.
Šioje vietoje verta paminėti, kad apsibrėžiant savo politinės veiklos tikslą kaip „Lietuvos valstybės egzistenciją“ turime apsibrėžti ir priešininką, kuris šiai egzistencijai trukdo. Priešininkas yra labai aiškus – nuo II pasaulinio karo, kuris mums baigėsi tik 1990 03 11, Lietuvos egzistencijai grėsmę kėlė, kelia ir kels blogis iš Rytų. Rusijos imperializmas, sovietinė okupacija ir agresyvi Kremliaus diktatūra šiandien – tai yra tai, kam mūsų valstybė priešinasi daugybę amžių.
Tai apibrėžia Lietuvos egzistencinę būseną. Kartu ji apibrėžia ir Tėvynės sąjungos veiklos pamatą. Kova su Kremliumi, Lietuvos visapusis atsiskyrimas nuo Rytų blogio ašies ir prisijungimas prie Vakarų gėrio salos yra esminė valstybės išlikimo sąlyga. Tai yra vertybinis mūsų konservatyviosios minties pamatas.
Kaip matome ir kaip galime įsitikinti daugelio mokslininkų tyrimuose apie Sąjūdį, lietuviškąjį konservatizmą apibrėžia ne ideologiniai konstruktai, ne kokia nors laisvosios rinkos ir liberalizmo idėja, ne krikščioniškosios demokratijos dogmos, o paprasta kovos už valstybės egzistenciją logika, šios kovos metu susiformavę principai ir priešpriešos. Be abejo, kadangi esame krikščioniškosios civilizacijos dalis, fundamentalūs humanistiniai principai yra mums nesvetimi ir sudaro bendražmogiškos veiklos pagrindus, jie yra įlieti į Lietuvos valstybės konstitucinę sąrangą.
Antroji TS-LKD dalis - krikščionys demokratai – save kildina iš tarpukarinės Lietuvos krikščionių demokratų partijos, kuri iš tiesų buvo tuometės valstybės kūrimo pamatų esminė dalis. Turime pripažinti, kad tarpukario Aleksandro Stulginskio ir kitų puikių krikščionių demokratų darbai pastatė Vasario 16-osios Lietuvą, kaip modernią valstybę. Tai nenuginčijamas faktas. Jie buvo tikri krikščionys demokratai, kurie vadovavosi šviežia Rerum Novarum dvasia, kovojo už darbininkų teises, krikščioniškosios etikos principų diegimą, didžiules jaunos valstybes reformas – žemės reforma yra krikščionių demokratų nuopelnas.
Problema čia tik ta, kad krikščioniškieji demokratai po Smetonos perversmo buvo persekiojami, žlugdomi, o sovietams atėjus – tiesiog žudomi. Kaip ir visas kitas Lietuvos intelektualų branduolys. II pasaulinis karas ir okupacija sukūrė kitokią realybę, kurioje neliko ideologinės priešpriešos tarp demokratinių politinių jėgų. Liko tik egzistencinė kova už valstybę, už Lietuvą, prieš sovietinį okupantą, prieš kolaborantus ir žudikus.
Disidentiniame judėjime Bažnyčia ir krikščioniškasis judėjimas buvo viena svarbiausių kovojusios Lietuvos dalių. Net nėra abejonės, kad be Katalikų Bažnyčios kronikos Lietuvos kelias į Nepriklausomybę būtų buvęs žymiai sunkesnis. Bet, deja, šioje transformacijoje įvyko vienas svarbus pertrūkis – dėl svarbiausių krikščionių demokratų intelektualų sunaikinimo ir idėjinės kovos pasikeitimo į kovą su okupantais, krikščioniškosios demokratijos linija nutrūko.
Ji buvo atgaivinta Sąjūdžio aušroje ir integruota į Sąjūdį, kaip katalikiškos visuomenės atstovybė. Sąjūdyje įvyko sintezė. Tai buvo erdvė, kurioje savo vietą bendro tikslo vardan rado ir hipis, ir roko maršo dalyvis, ir uolus katalikas, ir oportunistas laisvarinkininkas, ir komunizmo žiaurumus permąstęs socialdemokratas, ir žydas, ir lenkas, ir netgi demokratijos idėja patikėjęs rusas provoslavas. Sąjūdis buvo skėtis, kuris skirtingas sroves sujungė į bendrą tikslą – valstybės atkūrimą, o vėliau jos statybą, puoselėjimą ir stiprinimą.
Taigi, tikėdamas Sąjūdžio subrandintu konservatizmu, manau, kad trys LKD raidelės visados buvo, yra ir bus bendros sąjūdinės konservatyvios idėjos dalimi. Bet yra problema. Tol, kol LKD arba kita sąjūdinio konservatizmo – to mūsų ilgai puoselėto politinio skėčio – dalis yra bendro tikslo ašyje, tol mes išlaikome vieningą trajektoriją. Kai kuri nors dalelė pradeda žvalgytis kitur, ieškoti draugų politikos pakraščių grupėse ir grupuotėse arba kelti idėjas, kurios prieštarauja pamatiniam Lietuvos tikslui – tada mes turime problemą, nes viena šeimos dalis pameta bendrumo tikslą. Čia išties kaip šeimoje, kai vienas jos narys staiga pradeda žvalgytis naujos poros. Dažnai iš pradžių nedrąsiai ir paslapčiomis, o po to keldamas daug keistų sąlygų, taip indikuodamas, kad santuokai jau galas, nes neva charakteriai po dešimtmečių kartu staiga nebesutampa.
Dabartinė LKD dalelė peržengė keletą ribų vis provokuodama ir grasindama atsiskyrimu nuo bendro tikslo ir trajektorijos. Pirmiausiai tai prasidėjo nuo demagoginės retorikos, bandant visuomenei dirbtinai įpiršti, kad TS-LKD prarado vertybes. Įdomu, kad niekada tai nebuvo paaiškinta, nebuvo atskleista tai, ką mes praradome. Konkrečiai – ką? Nes kai atsiranda kaltinimas praradus vertybes ir pažvelgi į mūsų bendro darinio vertybinį pagrindą - valstybiškumą, priešpriešą istoriniam agresoriui - kaltinimas praradus vertybes skamba kaip kaltinimas valstybės išdavimu. Skamba labai nekaip.
Kita riba buvo peržengia bandant aiškinti, kad mūsų partija galėtų pasisakyti už principus ir idėjas, kurios prieštarauja elementariam žmogiškumui. Kad mūsų partija, arba jos dalis, galėtų būti už vaikų mušimą, kad mes galime būti partija, kuriai nesvarbu nuo nevaisingumo kenčiančios šeimos, kad galime atstumti daugybę visuomenės sluoksnių, kuriems reikia dėmesio, atjautos, pagalbos. Kad galime būti siaura, uždara, pikta, galios tesiekianti grupelė, o ne didelis, pozityvus, valstybę ir žmones mylintis judėjimas.
Galiausiai, riba buvo peržengta bandant susisaistyti ir diegti mūsų viduje antieuropietiškas idėjas. Bandant sakyti, kad Europos Sąjunga ir integracija į ją yra blogis, kad reikia stabdyti, o dar geriau eiti kartu su radikaliais, populistiniais, dažniausiai prorusiškais judėjimais, kurie pastaruoju metu kaip tos voveraitės po lietaus Lietuvos miškuose, dygsta visoje Europoje. Kodėl? Nes migrantai, nes prarandam vertybes, nes sąmokslo teorijos.
Ne, mielieji, ES yra būtent krikščioniškosios demokratijos, jos pokarinių lyderių, kūdikis. Bažnyčia visados buvo tarptautinė, globali ir skatinanti kuo didesnę valstybių sandraugą kartu, o migrantų klausimu net Popiežius kvietė atverti širdis ir padėti bėdos ištiktiems, nes tai yra fundamentalūs krikščionybės principai. Tai yra krikščioniškosios civilizacijos žmogiškieji pagrindai. Todėl tokia pozicija yra ne tik bendro buvimo kartu išdavystė, bet įrodymas, kad tie, kurie dažnai dedasi dideliais krikščionimis demokratais, patys pametė vertybes, kurios sukūrė jų taip puoselėjamą judėjimą.
Visa tai regint kyla tik viena mintis – kad egzistuoja gilus noras atsiskirti ir eiti pavieniui, aiškinant, kad nesutapo charakteriai. Bet galbūt vienas šeimos narys jau surado užuovėją kaimyno guolyje ir tai tikroji noro skirtis priežastis? Tai liūdina, nes einant šiuo keliu, ta dalis, kuri išeis neabejotinai pames Sąjūdžio konservatizmo principus, kurs nebe krikdeminį judėjimą (nepaisant pavadinimo), o naują, populistinį darinį, kuris bus ne kas kita, kaip pastarojo laikmečio postmodernių ideologijų tvarinys.
Jei norime šio kelio išvengti, išeitis tik viena – kalbėtis, diskutuoti ir atvira širdimi ieškoti sutarimo. Kur šis sutarimas galėtų nuvesti, aptarsiu trečiojoje šios straipsnių serijos dalyje.