Pirmajame straipsnyje aptariu, ar konservatizmas yra ideologija, o jei ne tai, kuo jį galime laikyti. Taip pat analizuoju konservatizmo ir krikščioniškosios demokratijos santykį. Antrame ieškosiu atsakymų, kas yra lietuviškojo konservatizmo ištakos bei pagrindai, o taip pat – kodėl ir dėl ko šiuo metu diskutuoja TS-LKD. Galiausia trečiojoje šios straipsnių serijos dalyje stengsiuosi pasiūlyti konservatyviąją viziją, kuri gali būti naudinga TS-LKD žvelgiant į veiklos perspektyvą.
Dar nuo tų laikų, kai rašė Edmundas Burke'as – jį turėtumėme laikyti ne konservatizmo pradininku, o greičiau šios puikios politinės tradicijos vienu pirmųjų kodifikuotojų – konservatizmas yra suprantamas kaip tradiciją ir bendruomenę mylinčių politikų reakcija į dirbtinai vykdomus radikalius pokyčius.
Būtent tai konservatizmą, kaip politinės minties kryptį, išskiria iš visų kitų vyraujančių politinio mąstymo judėjimų, kurių pagrindiniu bruožu yra noras pagal ideologiškai sukonstruotą doktriną, dirbtinai įgyvendinti visuomenės socialinę transformaciją. Tokie judėjimai neabejotinai yra laikytini radikaliais, prie jų dažnai priskiriami liberalai, socialdemokratai, komunistai, fašistai, o kartais netgi ir kiti nuosaikesni dešinieji judėjimai, kuriuos visus vienija noras keisti visuomenę pagal jų pasaulėžiūrą konstruojančią doktriną.
Ideologijos yra XIX a. pramoninės revoliucijos tvarinys, atsiradęs, nes po įspūdingų mokslo atradimų ir technologinių pokyčių, kurie leido žmogui greitai transformuoti jį supantį fizinį pasaulį ir kartu savo šeimos gerovę, buvo patikėta, kad taip, kaip lengva pereiti nuo plūgo, traukiamo arkliu, prie plūgo, kurį traukia traktorius, galima transformuoti ir visuomenę. Perkurti jos socialinį audinį pagal savitą utopiją ir dėsnius, kurie nėra gyvi gamtoje, tačiau gajūs protingų mąstytojų galvose.
Įdomu, kad ideologijų konstrukcija visados pasižymėjo savo panašumu į teologiją. Religija nemažai daliai ideologų buvo doktrinos kūrimo pavyzdžiu, o aštrus fanatizmas, kuris būdingas visų religijų kraštutinumams, buvo sektina energija, kurią net F. Engelsas su K. Marxu matė kaip būtiną sąlygą jų skatintam žiaurios socialinės inžinerijos projektui, kuris, pagal teorijos tėvų parėdymą, privalėjo būti įgyvendinamas tik kruvinos revoliucijos keliu.
Carlas Schmittas, puikus vokiečių teisininkas, filosofas ir politikos teoretikas, kurio darbų fundamentalumą, deja, sumenkina jo aktyvi narystė Nacių partijoje, yra teigęs, kad moderniosios politinės ideologijos tėra sekuliarizuotos senųjų teologinių koncepcijų versijos. Būtent iš čia ir kyla moderniųjų ideologijų polinkis socialinei inžinerijai ir visuomenės transformacijai utopijos (rojaus sekuliarioji versija) pagrindu. Juk kiekviena religija neabejotinai yra visuomenės ir žmogaus mąstymo revoliucija, keičianti valstybių ribas, o didžiųjų religijų atveju – ir civilizacijų kryptis.
Šioje vietoje pamirštama tik viena svarbi detalė – religijos yra sudėtingas kodifikuotų ir nekodifikuotų idėjų produktas, kurio sėkmę dažniausiai lemia šimtmečių įvykiai ir milijonų žmonių įsitraukimas. Nors religijos pradžioje turi revoliucinį užtaisą, bet jų sėkmė visados priklauso nuo lėtos evoliucijos. Tuo tarpu ideologijos gimsta siaurų būrelių galvose ir pokyčių visados nori čia ir dabar. Todėl jokia ideologija niekados neprilygs jokiai religijai savo gilumu bei svarba.
Konservatizmas nėra ideologija, o tie, kurie bando jį versti ideologija, nėra konservatoriai
Tačiau grįžkime prie konservatizmo. Prancūzijos revoliucija buvo bene pirmoji socialinė revoliucija, kurios lyderiai bandė sukurti naują utopišką pasaulį. Užtenka prisiminti Jakobinų terorą, kad tai praregėtumėme visu ryškumu. E. Burke'o samprotavimai buvo reakcija į tai – į terorą ir bandymą sukonstruoti pasaulį pagal kelių žmonių galvose užgimusias fantazijas, kurios neturi nieko bendro su natūraliu pasauliu. Ši reakcija tapo teoriniu pagrindu sisteminant konservatyviąją mintį.
Konservatizmas nėra ideologija pirmiausiai todėl, kad daugeliu atveju tai yra atsakas į ideologijų kūrimąsi. Konservatyvios minties esminis postulatas yra tradicijos laikymasis ir natūrali visuomenės evoliucija. Tai reiškia, kad nėra atmetamas progresas, kuris žmonijoje vyksta natūraliu keliu, tačiau priešinamasi tam, kas bandoma kurti dirbtinai ir dažnai prieštarauja fundamentaliems humanizmo principams arba tiesiog paprastam žmogiškumui.
Europos humanizmas ir žmogiškieji principai kyla iš krikščioniškosios civilizacijos pamatų, todėl natūralu, kad konservatizmas visados yra krikščionybės, jos etikos ir pagrindinių vertybinių postulatų pusėje, o jo progresas vyksta kartu su religijos kaita.
Konservatyvi mintis neturi ir negali turėti vieningos dogmatinės sistemos, kokią turi socialdemokratai ar liberalai, jau nekalbant apie komunistus. Tačiau, paradoksas, kad beveik visose demokratinėse valstybėse galime sutikti partiją, kuri save laiko konservatorių partija (net ir tada, kai pavadinimas skamba visiškai kitaip).
Taip yra todėl, kad iškilus liberaliems ir socialdemokratiniams judėjimams visose Vakarų pasaulio, o dabar ir posovietinėse šalyse, atsirado reakcingi politiniai judėjimai. Šie judėjimai turi daug panašumų, tačiau gali būti labai skirtingi. Štai nors JAV Respublikonų partija ir Vokietijos Krikščionių demokratų sąjunga dažniausiai yra kategorizuojamos kaip vienos politinės šeimos – centro-dešinės – narės, turi daug bendrų ryšių, tačiau jų požiūriai dažnai itin skirtingi.
Palyginkime, JAV respublikonų ekonominė politika yra ypač liberali ar netgi libertarinė (mokesčių mažinimas yra bene esminė jų ekonominės politikos sąlyga), o Vokietijos krikščionių demokratų socialios rinkos ekonomikos modelis sujungia laisvos rinkos principus su gerovės valstybės siekiais. Todėl, kai amerikiečių konservatoriai savo pagrindiniu siekiu įsivardija valstybės dalyvavimo ekonominiame ir socialiniame gyvenime mažinimą, tai nėra suprantama vokiečių kolegoms, kurie visados stovėjo didelės gerovės valstybės pusėje, rado būdą kaip tai derinti su laisvąja rinka. Tokių ir panašių atvejų atrasime lygindami visas konservatyvias partijas. Visos jos skiriasi pozicijomis, už kurias stovi, tačiau jas vienija ne tiek principai ir idėjos, kiek veikimo modelis.
Konservatizmas pirmiausiai apibrėžia ne tai, kokių dogmų turime laikytis savo valstybės ir visuomenės kūrime, bet tai, kaip mes – piliečiai, galime būti kartu išlaikydami savo skirtybes. Tikrasis konservatizmas visados yra už natūralią įvykių kaitą ir natūralų progresą. Visados už tai, kas yra paženklinta racionalumu, žmogiškumu, sveiku protu ir bendrojo gėrio siekiu. Taip pat kiekvienoje šalyje konservatyvias partijas apibrėžia esminių valstybės pamatų, kurių statybos pasėkoje dažniausiai valstybė susikūrė, saugojimas ir puoselėjimas. Todėl visos konservatorių partijos gali būti vienijamos savo požiūrio į valstybės stiprinimą ir ypač dėmesį jos gynybai.
Krikščioniškoji demokratija išliks konservatyvios minties dalimi tik išlaikydama sveiką protą ir nuosaikumą
Atskiro dėmesio reikalauja krikščioniškosios demokratijos aptarimas. Krikščioniškosios demokratijos politinis judėjimas gimė Popiežiaus Leo XIII iniciatyva, jam 1891 m. paskelbus garsiąją encikliką Rerum Novarum (iš lotynų kalbos tai reikštų „Apie naujus dalykus“). Šis garsusis dokumentas buvo bažnyčios atsakas į kylančią socializmo, socialdemokratijos ir komunizmo bangą. Tai buvo dokumentas apibrėžęs bažnyčios požiūrį į ganėtinai ne bažnytinius dalykus: darbininkų teises, darbo ir kapitalo santykį, darbininkų ir darbdavių teises, ekonomikos modelį ir valstybės valdymą.
Iš esmės ši gili ir fundamentali enciklika buvo tiesmukas atsakas ir sutriuškinimas to, ką teigė socialistai. Tai buvo pagrindas krikščionims politikams visose demokratinėse valstybėse organizuotis aplink vientisą idėjų sistemą, kuri leido siūlyti atsakymus į jų priešininkų – socialistų – keliamus svarbius klausimus pasikeitus visuomenės ir ekonomikos struktūrai.
Nors Rerum Novarum ir iš jos gimęs krikščioniškosios demokratijos judėjimas buvo to ir vėlesnių laikmečių, iki pat dabartinio amžiaus, vienu šviesiausių intelektualinių politinės minties projektų, tačiau savyje šis projektas turėjo vieną rimtą ydą. Nors tai buvo atsakas į socializmo ideologiją (kas krikščioniškąją demokratiją padarė konservatyvios minties dalimi), tačiau tas atsakas pats savaime buvo ideologizuotas.
Krikščioniškoji demokratija kovodama su XIX a. ideologija pati virto ideologija. Ji turi viską, ko reikia bet kuriai ideologijai: dogmatinius pamatus, kuriuos galima universaliai pritaikyti bet kurioje krikščioniškoje šalyje, o jos teologinis karkasas yra neabejotinai stipriausias tarp visų ideologijų ryšių (juk kūrė jį pati bažnyčia). Tačiau kaip ir kiekviena ideologija, krikščioniškoji demokratija bėgant laikui, silpstant jų priešininkams kairėje, o kartais netgi pačiai krikščioniškajai demokratijai susiliejant su priešininkais socialdemokratais, mano nuomone, prarado savo tvirtą pagrindą.
Pasauliui keičiantis, ypač paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais, krikščioniškoji demokratija tapo ne sveikto proto reakcija į socializmo blogį, o dar viena ideologija, kuri, turėdama nekintančius dogmatinius pagrindus, pradėjo siekti visuomenės nebenatūralaus virsmo – sugrįžimo į senuosius, prieškarinius laikus. Todėl vis dažniau krikščioniškieji judėjimai virsta pasipriešinimu natūraliam progresui ar netgi bandymams pakeisti nusistovėjusias visuomenės normas pagal savo jau tik teorinį įsivaizdavimą, kaip, pavyzdžiui, pastaruoju metu gajus dalies krikščioniškųjų Europos partijų pasipriešinimas Europos Sąjungos plėtros projektui.
Tokiu būdu šie judėjimai pavirto nebe konservatyviais, o modernistiniais, radikaliais judėjimais, kurie bando visuomenę perdėlioti pagal savo teorinius įsitikinimus. Gaila, kad dažnai savo tikslams pasiekti prisidengiama bažnyčia ir kanonais, nors jie su tuo iš tikrųjų turi mažai ką bendro.
Tačiau nereikėtų sumenkinti krikščioniškosios demokratijos. Didžiosios ir svarbiosios krikdemų partijos Europoje sugebėjo šioms pagundoms atsispirti. Jos išlaikė savo krikdeminius pagrindus, juos įliedamos į valstybės pamatus (vokiškoji socialinės rinkos ekonomika, švediška krikdemų įdegta griežtoji fiskalinė tvarka, prancūziškas golistų biurokratijos modelis ir t. t.) ir sugebėjo priimti nuosaikumą, progresą, visuomenės supratimą, kaip perspektyvios veiklos pagrindus. Tokiu būdu krikščionys demokratai nemažoje Europos dalyje tapo konservatyviaisiais judėjimais ir konservatyvios minties sargais.