Palinkėjimas – grandiozinis, vaizdingas, tačiau ne tik simbolinis – galėtų ir išsipildyti. Tik tam yra viena svarbi sąlyga: tibetiečiai turi išlaikyti Dalai Lamų persikūnijimų tradiciją, nepaisant Tibetą okupavusios Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) pastangų ją supainioti ir nutraukti.
Mao Zedongo KLR, prieš daugiau nei pusę šimto metų jėga ir klasta aneksavusi galingą sniegynų šalį, dabar ją industrializuoja, apstatinėja kenksmingomis gamyklomis, savinasi Tibeto gamtos turtus – naudingąsias iškasenas, milžiniškus vandenis telkinius, riboja šių žemių šeimininkams, kurių dauguma dar praeitame šimtmetyje buvo tikri nomadai, galimybę užsiimti buvusiomis labai pelningomis tradicinėmis ūkinėmis veiklomis, pavyzdžiui, klajokline gyvulininkyste.
Kinijos valdžia į visas pasaulio puses skleidžia, esą ji atšiaurųjį sniegynų kraštą vaduoja. Tik įdomu, nuo ko? Po numalšinto tibetiečių sukilimo prieš kinų priespaudą 1959 m. į Indiją pabėgusį ir ten politinį prieglobstį gavusį Dalai Lamą komunistai vadina separatistu, velniu ir panašiais epitetais, o patį Tibeto pavadinimą šalina iš žemėlapių ir šiai buvusiai didžiulei Vidurio Azijos valstybei priklausančius regionus lyg niekur nieko priskiria prie Kinijos tarsi savus, perrašinėja ir istoriją. Taip kartu su viršukalnių ledynais tirpsta ir galingo ploto (siekė iki 2 mln. kv. km) Tibeto kontūrai, ir šios šalies kultūros siela – religija.
VII–VIII amžiais Himalajų kalnų ir Tibeto plokščiakalnio kraštuose prigijęs Mahajanos bei Vadžrajanos budizmas, kuris sugėrė ir Indijos jogų patirties, ir lig tol tarp čiabuvių klestėjusios archainės bon religijos paveldo, buvo užliejęs visas kalniečių gyvenimo, net ir labai žemiško, sritis bei tarpelius.
Kelių kilometrų aukštyje stūksančiose gompose, kurių stambiausiose ankstesniais laikais gyveno ir studijavo tūkstančiai vienuolių, gimė sudėtingi žmogaus sąmonės bei jos transformacijų pažinimo, psichologijos, filosofijos mokslai.
Tibete nuo senų laikų gyvuoja ir vakarietiškai dvasiai sunkiai suvokiama tiulku – atgimėlių tradicija. Per kartas besikeičiantys Dalai Lamos yra Gelug mokymo linijos įkūrėjo Tsonghapos tiesioginio mokinio Geduno Drupo, gyvenusio 1391–1474 m., reinkarnacijos.
XVI a., Mongolijos chanams padedant, susiformavo oficiali Dalai Lamų institucija. O jau nuo XVII a. jie tapdavo viso Tibeto valdovais. Po kinų okupacijos jokie atgimėliai nebegali Sniegynų šalies valdyti. Nors pati Dalai Lamų gija dar laikosi, šiandien ir jai gresia neatitaisomai nutrūkti.
Mat KLR valdžia ne tik apribojusi tibetiečiams šventes, draudžia kai kuriuos religinius papročius, trukdo vienuolynams augti, bet ir skverbiasi į labai subtilius pomirtinius reikalus – kuo rimčiausiai uždraudė būsimam Dalai Lamai atgimti už Kinijos teritorijos, tame tarpe – ir prijungto „Vakarų lobyno“ (Xizang – taip kinų k. vadinamas Tibetas), ribų.
Kai budistai, vadovaudamiesi per šimtmečius nusistovėjusiomis ir puoselėtomis taisyklėmis, Dalai Lamą XV gimusį ras, tarkim, Indijoje ar Mongolijoje, kinai išstatys savo Dalai Lamą XV, atsiradusį Kinijoje, o tikrąjį tiulku menkins.
„Susidvejinimas“ jau nukirtinėja kitas svarbias tibetiečių atgimėlių linijas. Pavyzdžiui, pasauliui nėra žinoma, kur dingo Pančen Lama XI, vardu Gedhunas Choekyi Nyima. Jo vietą užėmęs iš lojalios komunistų partijai šeimos kilęs tibetietis Gyancainas Norbu.
Karma Kagiju šaką irgi braškina neaiškumai. Karmapa XVII 1992 m. pripažintas Tibete gimęs Ogyenas Trinley Dorje. Dar būdamas vaikas jis slapčia iš Kinijos pasitraukė į Indiją ir dabar gyvena Dalai Lamos XIV kaimynystėje. Bet yra ir kitas iš kažkur atsiradęs Karmapa – Thaye Dorje, dar žinomas kaip Tenzinas Chyentse, kuris netgi jau turi fanatikų pasekėjų Vakaruose.
Tačiau tibetiečiai, stiprūs ir užsispyrę kalniečiai, nepasiduoda ir tiki: kol bus Dalai Lama, pagrindinis Tibeto žmonių globėjas ir dvasinis autoritetas, kol su juo galima bus palaikyti ryšį, kad ir nuotolinį, tol gyvuos ir pats Tibetas.
Mes sau galime leisti nežinoti, nei kur tas sniegynų kraštas tiksliai randasi, nei kas ten tarp aukščiausių planetos viršūnių tokio vertingo slypi, bet esmės tai nekeičia: Lietuvai, jau gebančiai palyginti, kas yra iki kruvinumo raudona priespauda ir bent šiokia tokia laisvė, Dalai Lama XIV yra vilties ir stiprybės, svarbiausia, sąžinės – ir savos, ir svetimos – sinonimas.
Jo Šventenybė visada Baltijos valstybėms atvirai reiškė paramą dėl suvereniteto siekio ir buvo vienas pirmųjų pasaulinio garso lyderių, Lietuvai atsiuntusių sveikinimo dėl atgautos nepriklausomybės telegramą.
Nobelio taikos premija apdovanotas Tibeto dvasinis vadovas lig šiol daug keliavo po pasaulį, taip pat nuo 1991-ųjų ne kartą lankėsi Lietuvoje. Jis ne tik veda specifinius mokymus budizmo išpažinėjams, ne tik nuolat reiškia susirūpinimą dėl gimtojo Tibeto padėties, bet ir rengia pasaulietines paskaitas, kuriose iškelia laikui nepavaldžią vertybę – atjautą.
Joks kitas agresyviai uzurpuotas ar niveliuojamas planetos regionas neturi tokios ryškios ir charizmatiškos asmenybės kaip Tibetas turi Dalai Lamą XIV – Tenziną Gyatso. Todėl kai Jo Šventenybė mėgina atkreipti žmonių dėmesį į Tibeto bėdas, tai būna proga savo atbukusius nuo niekingų asmeninių rūpestėlių žvilgsnius nukreipti ir į kitus panašios niūrios lemties kraštus, kaip, pavyzdžiui, Uigūras (Rytų Turkestanas).
Sakysite, kuo mes dėti, verčiau žiūrėti savo reikalų nei kažkokio senuko Dalai Lamos ir kažkokių Azijos pakraščių problemėlių. Vis dėlto Tibetas ir Lietuva yra daug arčiau nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, dėbtelėjus į Žemės gaublį. Taip, Tibetą ir Lietuvą skiria maždaug 6000 geografinių ir kultūrinių kilometrų, tačiau smarkiai suartina patirtis.
Tik taip jau susiklostė, kad Sovietų Sąjunga pati save suėdė, jos siūlės neatlaikė, ir Baltijos valstybės, padedamos Vakarų, iš komunistų jungo ištrūko.
Tibetui iš raudonosios priespaudos išsprūsti nepavyksta lig šiol. Kinija fantastine technologine galia, skurdesnėms valstybėms dalijamomis didžiulėmis paskolomis, milžiniškomis investicijomis ar kitomis drakoniškomis ekonominėmis gudrybėmis prie savo įtakos pririšusi didžiąją planetos dalį.
Todėl pasaulio elitas lyg vandens prisisrėbęs tik nuolankiai linkčioja pritardamas „vienos Kinijos“ principui ir atvirai užmerkia akis prieš šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus KLR aneksuotuose regionuose. Dėl pašėlusiai didėjančios dvikojų populiacijos bei godulio jau greičiau pirmi žmonės apsigyvens Mėnulyje arba Marse nei bus išjudintas realios Tibeto autonomijos ar netgi nepriklausomybės klausimas.
Be to, kokią teisę turi Kiniją moralizuoti Vakarų šalys veidmainės, kurios pačios kolonializmo laikotarpiu dergė svetimuose žemynuose, kiršino tautas, o ir dabar karų išbalansuotuose ir krizių nualintuose kraštuose šeimininkauja kaip savame kieme, prisidengusios taikia demokratijos misija? Lietuva, palyginti su jomis, tarptautinėje politikoje yra išvis kaip skudurėlis – kur vėjas papūs, ten ir lenksis. O Kinijai apskritai mūsų mažytė lietaus šalis nei rūpi, nei nerūpi.
Tačiau abejingumas Tibeto problemoms ir atsitvėrimas nuo svetimų sunkumų apnuogina bejėgystę. Bet ne kenčiančios tautos, o visų pirma tų, kurie nuo pastarosios nusisuko.
Kai Tibetas pasaulyje vis mažiau matomas ir girdimas, netgi reiškiama vien moralinė parama Dalai Lamai neleidžia jo gimtosios šalies vardui sunykti, kartu primena: kiek yra Tibeto, tiek yra ir sąžinės.