1986 metų balandžio 26 dieną prie Ukrainos Pripetės miesto veikusios Černobylio atominės elektrinės branduolinio reaktoriaus sprogimas ir po jo sekusi ketvirtojo bloko griūtis ilgą laiką buvo apgaubta paslaptimis. Sovietinis režimas bandė slėpti net katastrofos faktą, vėliau menkinti padarinius ir apskritai nekalbėjo apie išliekamąjį poveikį.
Vakaruose Černobylio istorija taip ir liko nutylėta sovietine paslaptimi. Tragedijos mastas ir sovietinio režimo, valdininkiško neapdairumo ir bukaprotiškumo pamokos liko iš lūpų į lupas Rytų Europoje perduodamomis istorijomis, nelaimingųjų, prieš jų valią ar neinformavus apie faktą išvežtų dorotis su katastrofos padariniais atminimu.
Likviduojant sprogimo ir ketvirtojo bloko griūties padarinius dalyvavo ir apie 7000 lietuvių. Pasekmės jų fizinei ir psichologinei sveikatai sovietiniais laikais buvo neliečiama tema. Tie, kuriems pasisekė labiau, sulaukė būtiniausios medicininės pagalbos. Tie, kuriems pasisekė mažiau – išmokos laidojimo reikmenims.
Tik šiemet Vilniaus universitetas ir Lietuvos judėjimas „Černobylis“ pradėjo bendrą projektą, kuriame bus bandoma nustatyti kaip darbas likviduojant katastrofos pasekmes paveikė šių žmonių genetiką.
Ilgalaikę Černobylio tragedijos įtaką ir iki šiol matomas pasekmes savo knygoje „Černobylio malda“ užfiksavo baltarusių rašytoja, žurnalistė Svetlana Aleksijevič. Prieš ketverius metus jai suteikta Nobelio literatūros premija sugrąžino atominės katastrofos Ukrainoje temą, o kai kam Vakaruose net ir parodė tikrąjį jos mastą.
Jei S. Aleksijevič knyga Černobylio istoriją sugrąžino į intelektualesnius ratus, tai HBO Lietuvoje filmuotas serialas „Černobylis“ pavertė ją populiariosios kultūros dalimi. Drįsčiau teigti, kad Lietuvoje didesnį šurmulį sukėlė ne pats istorijos atgaivinimas, o tai, kad mes gavome galimybę įsiterpti ir pasisavinti dalį labai sėkmingo produkto šlovės.
Černobylio ekskursijos Vilniuje ir Kaune. Laidos Fabijoniškėse, kur dėl tipiškų sovietinės architektūros ir rajono planavimo pavyzdžių, buvo filmuojami „Černobylio“ kadrai. Net nuomojamas butas, kuriame turistai galės pajusti „unikalią Černobylio aplinkos patirtį“. Galiausiai, pasakojimai apie socialinių tinklų žvaigždutes, kurios veržiasi į Černobylį tam, kad pasidarytų unikalių nuotraukų ar pamatytų ne tikrovės, o serialo vaizdus.
Visas šis Černobylio pramogų parkas ir vulgarus istorijos eksploatavimas verčia katastrofą ir už jos slypinčias tūkstančių aukų istorijas prekės ženklo dalimi. Serialu tapusi katastrofa kažkam leidžia uždirbti iš to papildomų pinigų.
Man tai neatrodo moralu. Bet dėl moralumo sampratos lengva ginčytis. Dar lengviau – atrasti patogių pasiteisinimų. Liūdniausia tik tai, kad Černobylio kaip prekės ženklo plėtojimas, eksploatacija ir populiarinimas žiniasklaidoje užgožia humanistinę tragedijos pusę. Tikroji Černobylio patirtis ir pasekmės, išgyvenusiųjų liudijimai nesulaukia tiek dėmesio, kiek patogus katastrofos simuliakro išgyvenimas ekrane ir lengvas sugrįžimas į kasdienybę.
Slogi atmosfera lengvai nusikratoma išjungus televizorių. Dar daugiau, žinodamas, kad gali valdyti savo patirtis, gali netgi slapčia mėgautis ta valdoma katastrofa ar atskiromis jos patirtimis. Gali patogiai tūnoti Fabijoniškių daugiabutyje ir bandyti apsimesti esąs Pripetėje.
Uždaroma Ignalinos atominė elektrinė neatsigina į ekskursijas suplūdusių žmonių, kurie nori pamatyti aplinką „kaip seriale“.
Černobylio kaip prekės ženklo plėtojimas dar keisčiau atrodo todėl, kad čia mes džiaugsmingai išnaudojame sovietinius reliktus ar buitinius sovietinio gyvenimo simbolius, kurių šiaip entuziastingai bandome atsikratyti.
Galima tik stebėtis kaip žmonės, besipiktinantys dėl sovietinės simbolikos užsienio aprangos gamintojų dizaine, čia pat džiaugsmingai skelbia, kad turėtume išnaudoti savo sovietinę architektūrą, pritraukdami serialo patirčių ieškančius vakariečius. Sovietinė tragedija tampa galimybe parodyti savo unikalumą, nors to unikalumo šiaip uoliai kratomės.
Visas šis nedidelis Černobylio pramogų parkelis atrodo itin nykiai Astravo atominės elektrinės kaimynystėje. „Rosatom“ finansuota baltarusių atominė elektrinė gresia mums tiesiogine katastrofos patirtimi.
2013 metais pradėta statyti atominė elektrinė jau ruošiasi startui, o mes galime tik stebėti, kaip už 50 kilometrų nuo Vilniaus įsibėgės saugos problemų turintis monstras.
Nei prezidento rinkimų kampanijoje, nei ankstesniuose politiniuose procesuose Lietuvos politikai neturėjo aiškių atsakymų, ką turėtume daryti, kad statybos sustotų. 2009 metais baltarusių blefu atrodęs projektas pamažu tapo tikrove ir visos vangios ar kiek aktyvesnės apeliacijos, bandymai pradėti teisinę kovą virto neišsipildžiusiais pažadais.
Kalbėti apie politikų klaidas ir neatliktus darbus yra lengva. Bet reiktų pažymėti tai, kad pati Lietuvos visuomenė pasyviai laukė, kas nutiks, negirdėdama raginimų veikti. Hipokritiškai čia atrodo ir tie, kurie gulėsi kryžiumi, rengė protestus ir dėstė ultimatumus prieš naują atominę elektrinę Visagine, tačiau necyptelėjo į Astravo pusę. Dalis jų jau netgi prabilo, kad pirkti „pigią elektrą“ iš Astravo gal ir visai į naudą.
Nei Lietuvos politikai, nei visuomenė nesugebėjo susivienyti ir veikti Astravo klausimu. Nesakau, kad tai būtų sustabdę Kremliaus finansuojamas statybas, tačiau vienas ar kitas masinis protestas prie Baltarusijos sienos ar išmani viešųjų ryšių kampanija užsienio žiniasklaidoje būtų pavertusi Astravo atominę elektrinę rimtu klausimu.
Štai ši apatija ir neprabudimas dėl Astravo atrodo keistai susižavėjimo ir pasibaisėjimo „Černobylio“ serialu fone. O kas jei saugumo reikalavimus pažeidžiant statyta elektrinė pakartos sovietinės tragedijos scenarijų? Nežinau, ar džiaugsimės tuo, kad šįkart estai priims HBO filmavimo komandą, kuri kurs serialą pavadinimu „Astravas“.
Geriausiai tokią savanorišką užmarštį ir į šonas nustumtą grėsmę apibūdino ta pati S. Aleksijevič.
„Aš svarsčiau, kodėl visi tylėjo apie Černobylį, kodėl mūsų rašytojai daug nerašė apie tai – jie rašė apie karą, rašė apie stovyklas, bet čia jie nutildavo. Kodėl? Ar manai, kad tai atsitiktinumas? Jei mes būtume įveikę Černobylį, žmonės būtų kalbėję ir rašę apie jį žymiai daugiau. Arba jei būtume supratę Černobylį. Bet mes nežinojome, ką prasmingo pasakyti apie tai. Mes tiesiog nesugebėjome. Mes nesugebėjome sutalpinti jo į savo žmogiškąsias patirtis ar žmogišką laiko suvokimą. Tai kas geriau, atsiminti ar pamiršti?“
Į šį klausimą sklaidydami černobyliškus atsiminimus, patirtis ir stebėdami ekranizacijas Astravo šešėlyje, atsakinėjame ir mes. Ir renkamės pamiršti.