Holokaustas – tai tema, apie kurią dažnai vengiame kalbėti, nes per jautru, nes bijome įžeisti, nes nežinome visų atsakymų, todėl tiesiog patylime, o bandydami kalbėti dažnai klystame ir viską, kas bent per plauką siejasi su šia tema, matome nudažyta tik juoda spalva, net tada, kai vos suteptas popieriaus lapo kraštelis, – mes jį metame į šiukšlių dėžę.

Būtent taip šiandien elgiamės su pirmosios Lietuvos Respublikos kūrėju – savanoriu, diplomatu Kaziu Škirpa – žmogumi, kuris kūrė nepriklausomą valstybę bei priešinosi sovietų okupacijai, tačiau yra nevienareikšmiškai vertinamas dėl antisemitizmo apraiškų kai kuriuose Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) dokumentuose.

Čia esama keleto problemų, į kurias istorikai dar nėra pateikę galutinių atsakymų. K. Škirpos autorystei priskiriami dokumentai nėra nei jo vardu rašyti, nei jo pasirašyti. Taip pat niekas nėra įrodęs, kokią įtaką šie LAF dokumentai turėjo (ir ar išvis turėjo) ar kaip nors paskatino žydų genocidą Lietuvoje. Nėra išaiškinta ar jie išviso buvo patekę į Lietuvą, o jei taip – kaip plačiai buvo pasklidę.

Negalima užmiršti, kad Lietuvos sukilimo centrų susižinojimas su Berlyno LAF centru, to laikotarpio istorijos tyrinėtojų duomenimis, buvo labai ribotas – įveikti sovietų budriai saugomą sieną su Vokietija buvo itin sudėtinga, nedaugeliui žmonių tai pavyko, o informacija buvo perduodama žodžiu, bet ne raštiniais nurodymais.

Vienas iš LAF pasiuntinių, įveikusių šią sieną, pasiekusių Berlyną ir vėl grįžusių į Lietuvą, buvo Mykolas Naujokaitis, Vilniaus LAF štabo narys. Jis yra palikęs „liudijantį pareiškimą“ su priesaika, patvirtintą Kalifornijos notaro Stephen C. Clark, kuriame sakoma, kad „nei Kauno LAF štabas, nei Vilniaus LAF štabas, nei sudarytas Vyriausias LAF štabas nerašė jokių raštiškų atsišaukimų ir perspėjo visus, kad neplatintų ir nedaugintų neaiškios kilmės pasirodančius atsišaukimus“.

Tą patį tvirtina ir Pilypas Narutis, vienas iš vadovaujančių Kauno LAF štabo narių, knygos „Tautos sukilimas“ autorius. Jis rašo: „LAF, rūpindamasis valstybiniu tęstinumu, siuntė pasiuntinį iš okupuotos Lietuvos į Berlyną, pakviesdamas Nepriklausomos Lietuvos Įgaliotą Ministerį Vokietijai eiti Ministro pirmininko pareigas pogrindžio pramatytoje Laikinoje Vyriausybėje. Kad labiau būtų užtikrintas slaptumas ir konspiracija, nei Vilniaus, nei Kauno LAF štabas, nei sudarytas Vyr. LAF štabas raštų nerašė, rėmėsi asmeniškais ryšiais ir perspėjo visus, kad neplatintų neaiškios kilmės pasirodančių programų ar atsišaukimų.“

K. Škirpos autorystei priskiriami dokumentai nėra nei jo vardu rašyti, nei jo pasirašyti. Taip pat niekas nėra įrodęs, kokią įtaką šie LAF dokumentai turėjo (ir ar išvis turėjo) ar kaip nors paskatino žydų genocidą Lietuvoje.
Kamilė Šeraitė


Įvairių LAF atsišaukimų autentiškumo ekspertizė nėra atlikta, jų tikrumas nėra patvirtintas, , jie nepasirašyti, vertinami prieštaringai. Istorikai ir to laikotarpio istorijos tyrinėtojai yra pateikę faktų, apie NKVD ir Gestapo klastotes, kurios buvo platinamos LAF vardu.

Kadangi 1941 m. birželio sukilimas, siekęs atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, prieštaravo ir sovietų, įrodinėjusių, kad Lietuva „savanoriškai įstojo“ į SSRS sudėtį, ir nacių, norėjusių paversti Lietuvą vokiečiais apgyvendintu „lebensraum‘u“, interesams. Todėl tiek vieni, tiek kiti bandė sukilimą ir jam vadovavusius asmenis sukompromituoti, tam panaudojant ir dokumentų klastotes bei šmeižtą.

Negalima užmiršti politinio konteksto, kuriame K. Škirpa veikė. Jis veikė Lietuvai esant okupuotai ir Europoje vykstančio karo sąlygomis. Jis vienintelis iš diplomatų 1940 m. birželį išdrįso aplankyti jau okupuotą Lietuvą ir užmegzti tiesioginius ryšius su antisovietine rezistencija. Sovietų saugumas tai suodė, bandė gaudyti, bet jam laimingai pavyko apleisti NKVD terorizuojamą Lietuvą.

1940 m. liepą bolševikų valdžia atėmė iš K. Škirpos Lietuvos pilietybę, Lietuvoje turėtą nuosavybę ir paskelbė savo priešu. Tris kartus (1941, 1942 ir 1944 metais) prievartą prieš jį pavartojo nacių Gestapas ir išlaikė „už spygliuotos tvoros“ iki pat 1945 m. gegužės 7 d. Negalėdama fiziškai pasiekti Vakaruose veikusio K. Škirpos, komunistinė propaganda nepailsdama pakartotinai šmeižė jį nuo pat 1945-ųjų. Sunku patikėti, kad tai tęsiasi ir nepriklausomoje Lietuvoje.

Vienareikšmiškai aišku: holokauste K. Škirpa nedalyvavo. Jo net nebuvo Lietuvoje iki 1943 m. rudens, kai vokiečių saugumo jam buvo išduotas trumpalaikis leidimas aplankyti sergančią motiną. Ir tai buvo vienintelis ir paskutinis kartas, kai jis trumpai lankėsi Lietuvoje. Dar daugiau. Čikagos dienraštis „Draugas“, 1941 m. birželio 25 d., dar vykstant sukilėlių kovoms Kauno gatvėse, , paskelbė kad „nebus persekiojami žydai“, „pulk. Škirpa uždraudęs žydų persekiojimus Lietuvoje“.

Kaip suderinti šį viešą, nepaneigiamai dokumentuotą K. Škirpos nusistatymą žydų atžvilgiu, su vien prielaidomis ir interpretacijomis jam priskiriamais antisemitiniais pasisakymais, kurie randami ne viešose to meto informacijos šaltiniuose, o tik kai kuriuose privačiuose archyvuose? Klausimas mažų mažiausiai vertas tolimesnių istorikų studijų, bet ne politikų interpretacijų.

Nepaisant to, kai kurie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariai imasi atsakinėti į tokius klausimus, į kuriuos vienareikšmiško atsakymo neturi net istorijos profesionalai. Kaltinimai K. Škirpai grindžiami ne neginčijamais įrodomais, o ideologiniais motyvais, kurie atliepia sovietinės istoriografijos tradiciją ir šiuolaikinę Kremliaus politinę platformą.

Kai kurie Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariai imasi atsakinėti į tokius klausimus, į kuriuos vienareikšmiško atsakymo neturi net istorijos profesionalai.
Kamilė Šeraitė


Panaikinti K. Škirpos alėjos pavadinimą mažų mažiausiai yra skubota iniciatyva, kelianti įtampą, skaldanti visuomenę ir skatinanti jos susipriešinimą. Teisingai yra pastebėta, kad tai „būtų matoma <...> kaip pažeminanti bausmė mirusiam asmeniui, kuris, berods, didžių nusikaltimų nepadarė. Rezistencija buvo nusikaltimas tik okupanto akimis. Vis dėlto yra skirtumas – ar ne(su)teikti vardo, ar suteiktą atimti.“

Svarstant šį klausimą, nevalia užmiršti, kad K. Škirpos asmenybė neatsiejama nuo Lietuvos valstybės tapsmo, jos raidos, tragiškos žūties ir ištvermingos kovos už nepriklausomybės atstatymą. K. Škirpa liko tam ištikimas iki mirties. Jis buvo pirmasis Lietuvos savanoris, faktiškasis Vilniaus miesto komendantas, būdamas vos 23-trejų iškėlęs trispalvę Gedimino bokšte – dėl ko šiandien minime vėliavos dieną.

Jau 1919 m. spalio 25 d. K. Škirpa už narsumą buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu. Jis buvo Generalinio štabo viršininkas 1926 m., pasipriešinęs demokratinę santvarką paneigusiam gruodžio 17-osios perversmui. Jis buvo sumanus karo atašė ir įgaliotasis ministras užsienio valstybėse, bekompromisiai gynęs Lietuvos valstybės interesus, niekada jų neišdavęs ir nekolaboravęs su užsienio pavergėjais.

K. Škirpa buvo pagrindinis 1941 m. birželio suskilimo inspiratorius, ir tai buvo antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo pradžia. Gyvendamas užsienyje, aktyviai dalyvavo politinėje kovoje už Lietuvos atstatymą, savo straipsniais ir raštais grindė lietuvių teisę į paneigtos nepriklausomybės atkūrimą, paliko vertingą publicistinį, memuaristinė ir epistolinį palikimą, kuris iki šiol ne tik Lietuvoje nėra paskelbtas, bet ir deramai neištyrinėtas.

Vertindami praėjusio laikmečio ir sudėtingų istorinių aplinkybių metu išsakytus teiginius, negalime prisiimti teisėjų vaidmens ir vertinti juos vien per dabarties ideologinę, viešųjų ryšių ar politinę prizmę. Vieša tragiškų likimų ištiktų Lietuvos istorinių asmenybių revizija, pvz., K. Škirpos, A. Ramanausko-Vanago ir t. t., pasiremiant „moliniais“ ir pritempiamais argumentais, visiškai atitinka Kremliaus ir jo šalininkų Vakaruose vykdomą Lietuvos antisovietinės ir antinacinės kovos kompromitavimo kampanijos tikslus. Juolab, kad Vilniuje netrūksta paminklų ir pavadinimų šlovinančių tikruosius totalitarinių režimų kolaborantus.