Vytautas Landsbergis. Išeičių reikia ieškoti patiems

Įsivarę į kampą „Tiesa ir teisingumas“, kai niekas nebemato jų atstovaujančių šioms kadaise deklaruotoms vertybėms, ima busti. Gal R. Žemaitaitis ieškos kelio iš aklagatvio, likęs be Pakso mito ir net be frakcijos. Partijos reorganizacija, kitas pavadinimas? Gal išties tai kelias, jei bus žmonių, mėginsiančių tapti tikra demokratine partija. Temąsto vyručiai, kadangi netoli – Mauručiai.

O išdidūs valdantieji, ar mąsto jie apie naujesnius, brandesnius kelius? Konkrečiau, ar yra valstiečių žvelgiančių plačiau negu gimtasis valsčius? Pavyzdžiui, valstybės mastu. Kokia jų Lietuva nūdienėje Europoje... Kažin, ar ši visų mūsų valstybė, artėjanti į savo naujųjų laikų 30-metį, tesvajoja kaip čia suklijavus laikiną nekokybišką Seimo daugumą ir „datempus“ iki eilinių kalendorinių Seimo rinkimų.

Žmonės, manau, turi teisėtų lūkesčių, kad rasis geresnių politikų gebančių telktis ir susitarti dėl šalies ir tautos likimo. Laikas tokiems politikams susižvalgyti ir pradėti kalbėtis rimtai, be noro apgauti savo vis dar galimą pokalbininką.

Gal ir prezidentų kaita – tinkamas metas naujam vėjui, paties prezidento Gitano Nausėdos gaivioms iniciatyvoms.

Be abejo, visai ne turgelio stiliuje. „Aš tau tą, o tu man – tą“ – kelias į niekur.

Ką mes šaliai, mūsų motinai? Tai ne bim-bam, ir ne telebimbam. Tai rimtas klausimas.