Pagaliau, garbė Viešpačiui, uždarytas Lukiškių kalėjimas, kuris buvo pats sovietiškiausias reliktas Lietuvoje, baisesnis savo anachronistiniu dinozauriniu absurdiškumu už Kaziuko mugę, VLKK ir paveldo raganas kartu paėmus. Uždarytas trisdešimčia metų per vėlai, bet vis tiek puiku, kad uždarė.
Bet štai jums kita istorija. Vilniuje yra oro uostas, kurio pastatas mena Stalino laikus ir dar yra paskelbtas – čia atsisėskit ir nenukriskit – paveldu, nors yra tipinis sovietinis provincijos miesto, Šiknasopių arba Matrioškino, oro uosto terminalas, kokių buvusioje Sovietų Sąjungos yra daugiau negu atominių elektrinių. Bet ne tai yra labiausiai ironiška.
Prieš kažkiek metų šitas pats oro uostas (jau tada turėjęs tą „naująjį pastatą“, kas yra daugiaaukštis šiltnamis su eskalatoriais ir 1985 m. Skuodo ambulatorijos tualetais) pasiekė šlovingą skaičių, milijoną keleivių per metus, visi džiaugėsi, bet sakė: šitas oro uostas galės augti iki 1,5 mln. keleivių per metus, bet jau kai pasieks du milijonus, tada viskas. Nebetilps niekas, per siūles braškės.
2018 metais Vilniaus oro uostu naudojosi beveik PENKI MILIJONAI keleivių. Šiemet bus apie šešis milijonus. Tai yra trigubai daugiau negu didžiausias kritinis kiekis.
Sostinės oro uostas pergrūstas kaip Lukiškių tardymo izoliatoriaus kameros. Automobiliams privažiuoti prie išvykimų buvo ir liko tragedija su brutalios prievartos elementais (kol kas ten nieko nepartrenkė, bet tik todėl, kad ten nuolatinis kamštis). Tarp išvykimo ir atvykimo terminalų yra vienas lėtaeigis liftas. Taksistai-kaubojai su Maskvos lygio tarifais ir Čečėnijos sukilėlių manieromis tebebudi, ieškodami lengvatikių aukų. Transporto Černobylis visame gražume, trūksta tik vaikų-mutantų su devyniais pirštais ant vienos rankos.
Ir aklam ežiui būtų aišku, ką reikia daryti: skubiai statyti naują oro uostą, o šitą kuo greičiau su visom šmutkėm, budynkom, bokšteliais ir Lavrentijaus Berijos stiliaus balkonais ir kolonomis „Slava KPSS“ parduot velniop plėtotojams, kurie pasiūlys geriausią kainą – tegu sprogdina ir griauna ir stato ką nori, „Taboro Terasas“ arba dar tris prekybcentrius su kino teatrais ir vandens pramogų parku. Ir šito reikia ne šiandien. Šito verkiant reikėjo jau prieš dešimt metų.
Ką daro Vyriausybė, kuri, akivaizdu, niekaip netraukia iki aklų ežių šeimos kolektyvinio intelekto? Atsakymas yra kaip ligonio kliedesys. Jeigu ir toliau taip augs, 2020 metais rimtai svarstysim, ką daryt, ir, jeigu nuspręsime, kad čia visgi reikia, tai pradėsim projektuot, kad turėtume iki 2030 metų jau pastatytą naują oro uostą. Namas dega, jei ir toliau degs, pirmadienį rimtai aptarsim, ar gesint, ir mėnesio bėgyje pradėsime gesinimo darbus, kai galėsime užtikrinti vandens ir ugniagesių žarnų viešuosius pirkimus.
Kaip gerai, kad dar yra Lietuvoje privatus verslas. Jei pas mus būtų valstybinės maisto parduotuvės, aš esu tikras, nebūtų nei akropolių, nei panoramų, Mindaugo „Maxima“ toliau prekiautų baldais, tuo tarpu Prekybos ministerija vis dar svarstytų, ar iškloti naujomis plytelėmis Centrinį gastronomą Gedimino prospekte, ar dar galima palaukti.
Jei Vyriausybė būtų atsakinga už dalinimosi automobiliais paslaugą, valstybinė įmonė „Miesto Bitė“ turėtų Vilniuje penkis rumuniškus automobilius ir iš jų važinėtų tik du (kiti du remonte ir vienas būtų parpuolęs), bet norint pasinuomoti, reikėtų pildyti paraišką prieš dvi savaites trimis egzemplioriais. Ir mašinas jūsų patogumui reikėtų pasiimti ir palikti Lentvaryje.
Jei mūsų Vyriausybė būtų atsakinga už interneto plėtrą ir mobilųjį ryšį, tai ligi šiol vieni kitiems skambintume iš rusiškų taksofonų sukamais diskais į laidinius telefonus. O interneto išvis nebūtų.
Situacija yra dar labiau absurdiška, kai pagalvoji, kad oro uostas yra ne senelių namai ir ne ligoninė. Tai pelningas verslas, kur valstybė turi monopoliją ir todėl nesiruošia stengtis uždirbti, nes valstybės žmonės dirba už algą ir jiems komisinių nemoka. Jei už kiekvieną naują keleivį Vilniaus oro uoste kas nors ministerijoje gautų po dešimt centų premijos, tai naujas oro uostas, dydžio kaip Stambule, būtų jau pastatytas per tris mėnesius, nugriovus Vievio miestą ir išbetonavus viską iki Elektrėnų.
Tie visi milijonai keleivių yra realios pajamos šaliai ir jos žmonėms, bet pasakykit kas nors apie tai Vyriausybei. Kai tiesiai priešais nosį yra sparčiausiai auganti ekonomikos šaka – pasakykit kitą tokią sritį, kur augimas būtų 20 proc. per metus – ir visiems aišku, ką daryti, išskyrus Vyriausybę, tai kam mums reikia tokios vyriausybės?
Nebent galima būtų jiems perduoti taboro administravimą ir pavesti rūpintis narkotikų prekyba jame (VĮ „Vilniaus heroinas“), tai po metų neliktų nei taboro, nei narkotikų prekybos, ir nors vieną problemą būsime išsprendę.
Šiemet graži vasara. Jei ir toliau taip bus, iki rugsėjo pabaigos apsvarstysiu maudymosi vandens telkiniuose klausimą, ir iki kitų metų lapkričio būsiu pasiruošęs pradėti maudymosi ežere darbus. Palinkėkite man sėkmės.
