Čia bus apie tai, kad jeigu jūs sėdite Vilniuje ir galvojate, kad Lietuvoje gyvenimas nesustabdomai gerėja, (kaip jau įtikinau jus aš ir kiti autoriai, nes mums, rašytojams, viskas matyti aiškiau ir anksčiau), tai jums dar reikia į Lietuvos pajūrį nuvažiuoti.
Lietuvos pajūryje pasimato mūsų puikaus gyvenimo naujos briaunos, ir aš neironizuoju.
Pradėkim nuo to, kad tai yra pirmoji vasara, kai nė vienas Palangos verslininkas neverkia, kad dar tokios blogos vasaros nebuvo. Verkti nėra laiko, visi abiem rankom krauna pinigus. Krautų dar daugiau, bet sunku rasti tokių, kas dirba: pilnas Lietuvos pajūris skelbimų apie tai, kad ieškome darbuotojų. Kam lietuviams dirbti? Visi ir taip turi pinigų, arba tėvai duoda.
Net Nidos gintaro prekiautojų turgelis, ir tas smagiai atrodo, pardavėjai linksmi, vokiečių laukia (užsieniečių ten šiek tiek yra, bet žymiai mažiau, negu galėtų būti). Nors kas ten gali būti gero: gintaras yra pats nuobodžiausias ir labiausiai pervertintas mūsų turistinis produktas. Galėtume kankorėžius pardavinėti, ir tai būtų įdomiau, negu tie geltoni gabaliukais.
Vasara prasidėjo karščiais, bet niekas nekrykštauja iš laimės, sako, greitai baigsis, kasdien eina pranešimai, kad jau tuoj tuoj reikalai ims blogėti, ir jie niekaip neblogėja: lietuvius užklupo netikėtai tobulas sezonas, bet jie patys tuo negali patikėti. Žinau, kad kai šis straipsnis bus publikuotas, staigiai pasikeis orai ir užpils lietus, bet tai nieko nekeičia.
Dar man paaiškinkite kas nors tą kartojamą juoką apie mūsų trumpą vasaros sezoną. Lietuvoje ilsėtis galima kuo puikiausiai jau nuo balandžio vidurio iki spalio vidurio. Aš žinau, nes pats ten būnu įvairiu metu. Tačiau dar birželio pradžioje beveik viskas būna uždaryta. Kodėl reikia pradėti laukti klientų praėjus porai mėnesių po to, kai jie pradeda važiuoti? Nes viskas per gerai yra ir visi visko per daug turi mūsų Lietuvoje, štai kodėl.
Dėl tos pačios priežasties viskas baigiasi sulig Žolinėmis, nors galėtų dar pora mėnesių tęstis. Restoranai užsidaro ir sako, kad čia dėl to, kad žmonių nėra. Kaip jų gali būti, jei jiems nėra kur valgyti?
Žmonės galėtų važiuoti į pajūrį važiuoti ilsėtis ištisus metus, jeigu jiems ten būtų ką veikti (pavyzdžiui, į Birštoną, Anykščius ir Druskininkus važiuoja, nes ten yra bent jau spa malonumai). Bet pajūrio verslininkai per visus trisdešimt nepriklausomybės metų sugalvojo iš visų įmanomų pramogų lygiai dvi: dviračių nuomą ir skėčių nuomą (klaikių šaržų piešimas prie Palangos tilto buvo dar sovietiniais laikais, todėl nesiskaito). Dar buvo Palangoje padarę atrakcionus, dėl kurių visi džiaugėsi, kai jų neliko.
Kodėl nepadaro jokių pramogų ir būdu paimti iš svečių pinigus? Nes mes lietuviai, mums šito nereikia. Mes ir taip visko daug turime.
Kuršių Nerijoje, pavyzdžiui, taip gerai, kad jie gali sau leisti absoliučiai viską, net ir lietuvių nacionalinį sportą, kuris susidaro iš aimanavimo ir paskui tokios veiklos, kuri yra priešiška mūsų pačių interesams.
Štai tas sportas: pirmiausiai reikia zyzti, kad pas mus per trumpas kurortinis sezonas, ir paskui visas statybas ir remonto darbus vykdyti pačiame kurortinio sezono įkarštyje. Nidoje Purvynės gatvė perkasta, nes kada tinkamiausias laikas dirbti plytelių klojimo darbus? Birželis ir liepa. Kai daugiausia žmonių ir automobilių, kad visiems daugiau trukdytų. (Apie Nidos oro uosto pakilimo taką, kuris kainavo milijonus ir kuriame ganosi ožiai, aš jau neberašysiu, nes pavargau kartoti.)
Pačiame Nidos miestelio centre nugriautas vadinamasis kultūros centras (seniai laikas buvo jį nušluoti, sovietinį siaubą, kaip ir tuos daugiabučius, kurie ir renovuoti klaikiai atrodo – kada jų eilė?), bet vasarai palikta didžiulė statybinė duobė, vasarotojams džiuginti. Miesto centras, darbo diena, išrausta duobė pamatams maždaug stadiono dydžio, ir niekas nevyksta. Bus gerai ir taip. Mes turtingi, mes galime sau tai leisti.
Maždaug dvidešimčia metų per vėlai pradėjo tvarkyti uostą. Praėjusiais metais pradėjo. Kaip manote, kiek padaryta nuo to laiko? Kažką apgriovė, pakrapštė ir stovi statybine tvora apjuosta. Nėra kur skubėti. Kaip ir tas Nidoje būsiantis (jau kiek metų praėjo, kai viskas prasidėjo?) viešbutis prieplaukoje, vietoje šlykščių žvejų kooperatyvų garažų (ta prasme, garažai bjaurūs, o ne žvejai) – manote, ką nors pastatė? Ne, aptvėrė tvora ir net silikatinių plytų baidyklių nepradėjo griauti. Statybos bus kada nors, kitame gyvenime, kuris neateis. Mums nėra kur skubėti, mums nereikia jokių naujų svečių ir jokių papildomų pajamų.
Kai apie tai kam nors pasakai, tai visi pradeda aiškinti, kad tu nesupranti, čia taip veikia valstybiniai pinigai ir viešieji pirkimai. Bet aš nesiskundžiu – kaip jau sakiau, aš džiaugiuosi, kad tie žmonės gali sau viską leisti.
Kaip, beje, ir „Neringos“ viešbutis sostinėje (bent jau pavadinimu susijęs su pajūriu). Kiek jau laiko tvarko vieną pastatą? Jau turėjo būti baigtas, bet, žinoma, čia Lietuva. Turkai greičiau pastatė Stambule didžiausią pasaulyje oro uostą. Per du su puse metų. O pas mus negali suremontuoti pagrindinės šalyje Kijevo kotletų kavinės, nes kam mums kažkur skubėti. Mes galime sau tą leisti.