Bet ji tikrai nežais ateinančio pasaulio čempionato finale ir nelaimės aukso, nelaimės ir sidabro ar bronzos. Ji nieko nelaimės ne tik kitame čempionate, bet ir dar kitame, ir dar kitame, ir dar dar kitame.

Jei rinktinėje pakeisime vieną žaidėją, niekas nepasikeis, o jei pakeisime vienuolika, bus tas pats, gal kiek blogiau. Mūsų futbolo lygis žemas. Lygis turi didžiulę inerciją.

Jei jis žemas, tai ir žemas. Žemas lygis susideda iš daugybės komponentų – pradedant vaikų futbolo mokykla, futbolo materialine baze, futbolo federacijos mentalitetu ir baigiant rinktinės treneriu bei žaidėjais.

Pasikvieskim į Lietuvą Ronaldo. Nuo to mūsų futbolo lygis nepakis, bet Ronaldo lygis pakis. Lygis – jėga.

Bet kaip izoliuoti nuo visuomenės žemą valdžios lygį, kaip jį nukenksminti? Kaip jį uždaryti į belangę bent iki tol, kol šalis atsigaus, kol socialinė atskirtis sumažės, kol emigracija prislops, kol švietimo sistema taps panaši į švietimo, o ne į peklą, kurioje nežmoniškame karštyje reorganizatoriai kepina vaikus – ugdymo proceso aukas.
Jurgis jurgelis
Tas pats ir su valdžia. Ji taip pat turi didelę inerciją. Kokia yra, tokia yra. Nors atrodo kitaip. Atrodo, štai ateis rinkimai, išsirinksim gerą valdžią, gera valdžia visur susodins savo gerus žmones, geri žmonės darys gerus darbus, ir mes aplenksime estus. Bet taip nebus. Nieko mes neaplenksime. Mes sėdėsime Europos dugne.

Žemas valdžios lygis yra istoriškai kintantis reiškinys, bet niekada neprarandantis savo esmės – būti žemas.

Konkrečiai šiuo istoriniu laikotarpiu mūsų valdžios žemu lygiu laikytinas jos totalus gebėjimas nevykdyti šalies pažangą užtikrinančių struktūrinių reformų ir tokiu būdu garantuoti šaliai stabilią vietą Europos autsaiderių gretose su visomis iš to išplaukiančiomis socialinėmis pasekmėmis – emigracija, socialine atskirtimi, smunkančiu švietimu ir pan.

Tokį lygį pelnytai galime priskirti prie pagrindinių šalies grėsmių, ne mažiau pavojingų už nedraugiškų užsienio šalių (tokių, deja, yra ne viena) šnipus. Ir visgi su šnipais paprasčiau.
Klastingą šnipą VSD gali pagauti ir uždaryti į cypę.

Čia jį galima laikyti kiek reikia ir dargi ilgiau. Tokiu būdu klastinga grėsmė nukenksminama. Ji izoliuojama nuo visuomenės.

Klausiu mokytojų, ar jie gali suskaičiuoti, kiek švietimo sistemos reorganizacijų jiems teko pergyventi nepriklausomoje Lietuvoje. Nė vienas mokytojas tiksliai pasakyti negalėjo. Sako, gal aštuonias, o gal dešimt. Vienas mokytojas sakė: kiek buvo vyriausybių, tiek ir reorganizacijų. Kodėl mums taip nesiseka? Aiškiai mums kažko trūksta.
Jurgis jurgelis
Bet kaip izoliuoti nuo visuomenės žemą valdžios lygį, kaip jį nukenksminti? Kaip jį uždaryti į belangę bent iki tol, kol šalis atsigaus, kol socialinė atskirtis sumažės, kol emigracija prislops, kol švietimo sistema taps panaši į švietimo, o ne į peklą, kurioje nežmoniškame karštyje reorganizatoriai kepina vaikus – ugdymo proceso aukas.

Gynybos tarybai, kuriai vadovaus naujas prezidentas, derėtų peržiūrėti šalies išorinių bei vidinių grėsmių sąrašą ir jį papildyti mūsų minimu žemu valdžios lygiu. O tada būtų galima imtis ir konkrečių priemonių to lygio siautėjimui pažaboti. Greitų rezultatų, kaip ir futbole greitų pergalių, tikėtis nereikia. Bet jei nieko nebus daroma, tai nieko gero ir nebus.

Žemo lygio valdžia ir jos reorganizacijos

Mūsų valdžia įvairias reorganizacijas daro jau trečią dešimtmetį. Prezidentė Dalia Grybauskaitė metiniame pranešime pastebėjo, jog švietimo sistemos reorganizacijos tęsiasi jau dvidešimt penkerius metus ir nežinia, kiek dar tęsis.

Nebuvo ir nėra nė vieno valdžios atstovo, baigusio pirmojo dešimtuko universitetą. Beje, buvo ministras, kuris niekaip negalėjo rasti savo diplomo, nors ieškojo jo ir Vilniuje, ir Maskvoje, ir šalia lovos spintelėje, ir po spintele, ir ant spintelės, bet nerado. Kilo abejonės, ar jis kada nors jį turėjo. Toks mūsiškių išsimokslinimas, palyginus su labiau nuo mūsų į vakarus esančių valstybių valdžiomis, yra kuklus.
Jurgis jurgelis
Klausiu mokytojų, ar jie gali suskaičiuoti, kiek švietimo sistemos reorganizacijų jiems teko pergyventi nepriklausomoje Lietuvoje. Nė vienas mokytojas tiksliai pasakyti negalėjo. Sako, gal aštuonias, o gal dešimt. Vienas mokytojas sakė: kiek buvo vyriausybių, tiek ir reorganizacijų. Kodėl mums taip nesiseka? Aiškiai mums kažko trūksta.

Gal mums trūksta intelekto, gal strateginio mąstymo, gal išsilavinimo, sveikos nuovokos, valios, sąžinės, atsakomybės ar dar ko nors? Greičiausiai, trūksta ne vieno dalyko, bent kelių ar keliolikos, todėl ir tas lygis toks stabiliai žemas. Bet visgi norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną lygio komponentą – išsilavinimą.

Mūsų visi buvę ir esami ministrai, viceministrai, seimų pirmininkai, jų pavaduotojai ir pan. turi / turėjo taip vadinamą aukštąjį išsilavinimą. Bet tas aukštasis šių dienų kontekste nebeatrodo aukštas. Vieni valdžios žmonės yra baigę mūsiškius universitetus, kurie pasaulio reitinguose puikuojasi penktame ar šeštame šimtuke, gi kiti tenkinasi antro ar net trečio tūkstantuko ar visai nereitinguoto universiteto diplomu.

Nebuvo ir nėra nė vieno valdžios atstovo, baigusio pirmojo dešimtuko universitetą. Beje, buvo ministras, kuris niekaip negalėjo rasti savo diplomo, nors ieškojo jo ir Vilniuje, ir Maskvoje, ir šalia lovos spintelėje, ir po spintele, ir ant spintelės, bet nerado. Kilo abejonės, ar jis kada nors jį turėjo. Toks mūsiškių išsimokslinimas, palyginus su labiau nuo mūsų į vakarus esančių valstybių valdžiomis, yra kuklus.

Lietuva yra didelio pasaulio maža dalis. Ji nedaug turi įtakos pasaulio procesams, bet pasaulio procesai daro didelę įtaką mums. Todėl, norint sėkmingai išgyventi ir gyventi nūdienos globaliame pasaulyje, mūsų šalies vedlių intelektas, išsilavinimas, žinios turėtų atitikti pasaulinius iššūkius.
Klausiu vieno politikos senbuvio, kodėl mūsų partijose nesimato žmonių, baigusių Harvardą, Kembridžą, Oksfordą ir pan. (konservatoriai turėjo savo gretose vieną narį, Oksforde apsigynusį daktaro disertaciją, bet jį pašalino iš partijos). Tas senbuvis sako: tokie į politiką neina, nelabai jie ir pageidautini. Užtat pageidautini kitokie.

Pateiksime pageidautino politiko pavyzdį. Prieš praeitus Seimo rinkimus Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovybė rinko žmones, norinčius eiti į Seimą. Nuvažiavo partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis ir būsimasis premjeras Saulius Skvernelis į Suvalkiją agituoti už kikboksininką (kikboksas – tai toks sportas, kai varžovai spardosi kojomis ir duoda kumščiais vienas kitam per galvą ir kitur. Laimi tas, kuris labiau prilupa priešininką, o geriausia, kai priešininkas pagriūna ir nebegali atsikelti). Sumani agitacija atnešė vaisius.

Kikboksininkas papuolė į Seimą. Agitatoriai džiaugėsi, kad jų kandidatas nurungė už save žymiai labiau išsilavinusį varžovą. Panašiai į Seimą papuolė ir mezgėja, ir kiaulių augintojas, ir pan. Šie žmonės nekalti, kad jie ten atsidūrė, jie net gerai nesuprato, kur atsidūrė. Gal kiek geriau suprato juos atsivedę į Seimą asmenys.

Bet ir jie vargu bau ar kalti. Tiesiog jų toks lygis. Ir dabar tie nekalti ir vargu bau ar kalti daro šalyje reorganizacijas, nuo kurių, politologo Vytauto Dumbliausko žodžiais, „žmonėms plaukai ant galvos stojasi“. Kultūros istorikė Birutė Kulnytė reformas, susijusias su kai kurias kultūros reikalais, pavadino „vargas dėl proto“.

Skurdžios partijos gimdo skurdų Seimą, skurdus Seimas gimdo skurdžią vyriausybę. Skurdi vyriausybė gimdo atitinkamo lygio reformas.

S. Skvernelis suvokė, kad staiga surinkta iš visur susibėgusi valstiečių sąjunga intelektualiniu požiūriu nėra labai intelektuali, todėl pasakė eisiąs ministrų ieškoti už partijos ribų. Atseit, pasirinksiąs profesionalų.

Bet profesionalai ministrai – ne grybai, kurių po lietaus galima pririnkti krepšį. Todėl vietoje ministrų profesionalų pasirinko ministrų diletantų. Galimas daiktas, kad tie žmonės buvo geri darbuotojai, savo srities žinovai, bet ministravimui jie buvo visiškai nepasiruošę.

Kai kurie ministrai tai suprato, kai kurie ne. Ministras Linas Kukuraitis suprato. Jis sakė, jog kai kurias socialinės apsaugos sritis jis žino gerai, bet kai kuriose reikės dar paaugti. Gi vidaus reikalų ministras vargu ar suprato, ką reiškia būti ministru. Jis sakė: „valstybės valdymas dalykas žinomas“, nors valstybės valdymo reikaluose niekada nedalyvavo, jokios valstybės valdymo patirties neturėjo.

Ministrė Jurgita Petrauskienė buvo pasmerkta nesėkmei nuo to momento, kada ji S. Skvernelio prikalbėta sutiko būti švietimo ministre. Jos vietoje būtų žlugęs bet kuris. Nei Seimas, nei vyriausybė, nei premjeras, pagaliau, nei staiga surasta ir paskirta ministrė nežinojo, kaip tą reformą daryti.

Šiuo atveju visi buvo diletantai. Seimo nežinojimas buvo dargi didesnis už ministrės nežinojimą. Žlugimas buvo garantuotas. Atpirkimo ožiu tapo ministrė. Argi galėjo būti kitaip?
Dabartinis atsilikimas švietimo srityje mums garantuoja atsilikimą įvairiose srityse ateityje.

Žemo lygio kova už būvį

Žemas lygis, apie kurį čia kalbame, yra labai gajus, gyvybingas. Jis bet kokiomis aplinkybėmis stengiasi išgyventi, įsitvirtinti, suklestėti, viešpatauti.

Lygis negali pats savaime paaukštėti, pagerėti. Žemam lygiui save pagerinti reikštų savižudybę, mirtį. Bet niekas nenorėjo mirti ir nenori.

Pateiksime pavyzdį, kaip lygis kovoja už savo egzistenciją. Maždaug prieš metus premjeras S. Skvernelis palaisvino vieną vietą kabinete koalicijos partneriams socdarbiečiams. Pastarieji neturėjo nė vieno ministro portfelio, todėl jautėsi labai nekomfortiškai. Socdarbiečiai pateikė prezidentės parašui jauną kandidatę, jos pačios žodžiais, mėgstančią pašėlti gamtoje, su linksma kompanija pasimaudyti iki paryčių. Žodžiu, kandidatė – tikras gamtos vaikas.

Bet prezidentė teikimo nepasirašė ir paaiškino, kad kandidatė ne tik nežino, kaip reikia spręsti aplinkos apsaugos problemas, bet nežinanti, ir kokios problemos ten esančios. Toks prezidentės poelgis papiktino ir premjerą S. Skvernelį, ir valstiečių sąjungos pirmininką R. Karbauskį, ir socdarbiečių lyderį Gediminą Kirkilą.

Girdi, ne tokių dar ministrų buvo ir tiko, ir nepražuvom, ir gerai buvo. Žodžiu, žemas lygis buvo. Jis ir privalo išlikti. Aukštesnio – gink Dieve. S. Skvernelis dar sakė, kad kitos kandidatūros jis neteiks, palauks prezidento rinkimų.

O po jų galimai atsiras galimybė ir pačiam pasirašyti po kandidate. G. Kirkilas „sukalė“ kiečiausiai: girdi, koalicijos reikalas parinkti ir siūlyti kandidatūrą, o prezidentės reikalas formalus – padėti parašą, ir tiek žinojimo. Bet prezidentė parašo nepadėjo. Socdarbiečiai geresnio kandidato nesurado ir ministro portfelio negavo. Bet lygis pademonstravo, kad be kovos nepasiduos.

Paskutiniuoju metu TV laidose galimiems koalicijos partneriams diskutuojant ministrų portfelių dalybų klausimu, apie kvalifikaciją kalbos nebuvo. Bent neteko girdėti. Visus domino, kiek kuri partija gaus ministrų portfelių.

Tvarkiečių pirmininkas Remigijus Žemaitaitis pasiūlė tokią aritmetiką: koalicijos partnerė, turinti Seime keturis Seimo narius (nesvarbu, kokius narius), gauna vieną portfelį, turinti aštuonis –du, turinti dvylika – tris ir t. t.

Pagal tokią matematiką tvarkiečiai turėtų du ministrus, o socdarbiečiai – tris, valstiečiams atitinkamai. Bet yra vienas bet. Jei socdarbietis G. Kirkilas negautų geidžiamo Seimo pirmininko pozicijos, tada jie norėtų turėti keturis savo ministrus.

Diskusijos metu valstietis Virginijus Sinkevičius vieną kartą paminėjo žodį „kvalifikacija“. Bet kolegos to žodžio tarsi neužgirdo, tik skaičiavo ir skaičiavo portfelius.

Kiek vėliau G. Kirkilas sakė, kad ko ne ko, o jau kvalifikacijos tai jiems (socdarbiečiams) per akis. Girdi, jie frakcijoje turi net septynis buvusius ministrus. Ar jie turi nors vieną naują aukštos kvalifikacijos kandidatą, G. Kirkilas neužsiminė. Matyt, socdarbiečiai pasirengę valstybę tvarkyti tuo pačiu buvusiu lygiu.

Iššūkis prezidentui

Dėl to iššūkio niekas nekaltas. Jį prezidentas pats sau išprovokavo.

Jis pasakė:
„Kaip prezidentas aktyviai dalyvausiu šitų kandidatūrų (kandidatūrų į ministrus – J. J.) parinkimo procedūrose ir jeigu matysiu, kad tai yra partiniai žmonės, kurie neturi tinkamų kvalifikacijų ir paskirti tik dėl konjunktūros [...], tokių kandidatūrų aš niekaip negalėsiu tvirtinti“.

Prezidentas galėjo pasakyti koalicijos partneriams ir kitaip: netrukdysiu, kokias ministrų kandidatūras pateiks, tokias pasirašysiu.

Bet jis pasakė kitaip ir susikūrė problemas.

Kas atsitiks, jei paaiškės, kad koalicijos partneriams trūksta reikalingos kvalifikacijos kandidatų?
Ar tiks prezidentui buvusieji, jau ne kartą demonstravę savo lygį? Ar pageidaus prezidentas aukštesnio lygio? Bet aukštesnio nesigirdi, nesimato.

Tad prezidento pasirinkimas nėra didelis.

Jei jis kvalifikacijos kartelę gerokai kilstels ir kandidatai neįstengs jos peršokti, šalį galės ištikti politinė krizė. Bet krizės, likus tiek nedaug laiko iki rinkimų, niekam nereikia.

Jei prezidentas laisviau praleis kandidatus, vėlgi bus pasiųsta žinia, kad viskas gerai, viskas, ačiū Dievui, bus kaip buvę. Lygis nereikalingas. Arba tiks tas, kuris ir buvo.

Ir visgi būtų gerai, kad kartelė būtų kilstelta nors vienu dviem centimetrais. Sakykim, vienas kitas kandidatas suklups. Tai ne tragedija. Bet, sparčiai artėjant Seimo rinkimams, o kartu ir naujos vyriausybės sudarymui, bus pasiųsta žinia: „Ponai, šalies valdžiai reikalingas aukštesnis lygis. Šalis to nusipelno. Žemas lygis nepraeis. Non pasaran!“

Jei mūsų futbolo rinktinės žaidimas nepagerės ir ji pralošinės kaip pralošinėja, bus žiauru, skaudu, apmaudu. Bet išgyvensim. Žaisim krepšinį. Gi valdžios krepšiniu nepakeisi. Reikalingas aukštesnis lygis.

Pabaigai vienas klausimas ir vienas atsakymas.

Klausimas: kas gali būti blogiau už valdžios žemą lygį?

Atsakymas: už valdžios žemą lygį blogiau yra susitaikymas su žemu lygiu.