Pagaliau vėl įsigali principinė nuo JAV susikūrimo laikų iki Antrojo pasaulinio karo dominavusi idėja, jog pirmiausiai derėtų rūpintis nacionaliniais interesais, o ne sąjungininkų gerove ar globaliu demokratijos stiprėjimu.
Tokia tezė vis garsiau skamba tarptautinių santykių tyrinėtojų tekstuose. Ypatingai po 2016–ųjų rinkimų.
Donaldas Trumpas nėra pirmasis, pasiūlęs keisti JAV strateginę trajektoriją – tačiau neabejotinai efektyviausias šios tezės artikuliuotojas.
Kodėl JAV turi išlaikyti įsipareigojimus NATO narėms, kurios pačios neskiria 2 proc. nuo BVP gynybai?
Kodėl reikia kliautis liberaliomis prekybos taisyklėmis, jei jos atrodo ne visada palankios JAV ekonomikai? Kam reikalingi tarptautiniai susitarimai, jei JAV tenka didžiausi jų įgyvendinimo kaštai? Šios ir panašios dilemos pagimdė šūkį „Amerika pirmiausiai“.
Ši tendencija, žinoma, kelia nerimą tokioms šalims kaip Lietuva. Baltijos šalyse JAV yra suvokiama kaip kertinė saugumo laiduotoja, ir turbūt ne veltui. Tyrimai rodo, jog daugiau nei pusė JAV gyventojų pritartų karinės jėgos naudojimui, jei Baltijos šalims kiltų grėsmė iš Rusijos. Europos šalyse ryžto įgyvendinti šį NATO principą yra gerokai mažiau.
JAV ir Europos saitai aižėja, ir to nepastebėti sunku. JAV polinkis susitelkti į save yra reikšminga to priežastis – bet ne vienintelė. Dar Baracko Obamos laikais JAV pradėjo posūkį į Aziją bei netiesiogiai parodė, jog Senasis žemynas tiesiog nebėra toks svarbus.
Prie Trumpo atsirado konfrontacija: Europos Sąjunga kartais pavadinama priešiška, o susitarimai – pavyzdžiui, dėl Irano branduolinės programos – nutraukiami vienašališku JAV sprendimu. Europiečiai nelieka skolingi ir ima dviprasmiškai kalbėti apie pasitikėjimo nekeliančią Trumpo lyderystę bei iš to kylantį poreikį tapti „strategiškai autonomiškais“ nuo JAV.
Du draugai, kurie yra tokie panašūs vienas į kitą ir tiek daug patyrė kartu, ima nesusikalbėti; kartais – net ir atvirai vaidytis. Tik ar tokia būsena natūrali ir tvari? Yra viena priežastis manyti, jog JAV „sugrįžimo namo“ ir nusigręžimo nuo Europos fazė bus trumpalaikė; juk yra Kinija.
Istorikas Niallas Fergusonas JAV ir Kinijos santykius jau dabar vadina „Šaltuoju karu 2“; jo kolega Grahamas Allisonas svarsto, kad šiam konfliktui gali būti lemta būti ne tik „šaltuoju“, bet ir virsti „karštuoju“. Juk kai auganti galia – Kinija – grasina nusverti JAV, konfrontacija yra užprogramuota.
Ne veltui naujausioje JAV saugumo strategijoje aiškiai pažymėta, jog Kinija – kartu su Rusija – „kelia iššūkį JAV galiai, įtakai ir interesams per siekį sumenkinti JAV saugumą ir klestėjimą.
<...> Šios šalys kuria pasaulį, priešingą JAV vertybėms ir interesams. <...> Dešimtmečius dominavusi JAV politikos strategija, numačiusi paramą Kinijos augimui bei integracijai į pokario pasaulio tvarką, tikintis šios šalies liberalizacijos, nepateisino lūkesčių; Kinijos galia išaugo kitų suvereniteto sąskaita.“
Rusija vis dar skamba JAV žiniasklaidoje dėl kišimosi į prezidento rinkimus; visgi visiems suprantama, kad šalis, kurios nominalus ekonomikos dydis mažesnis nei vienintelės Teksaso valstijos, o demografinės tendencijos žada sunkius laikus, nėra pagrindinis ilgalaikis iššūkis. Visai kas kita – Kinija, kurios ekonomika, anot Tarptautinio Valiutos Fondo, iki 2030 metų pranoks JAV bei bus didžiausia pasaulyje; sovietai Šaltojo karo metais prie to net nebuvo priartėję.
Sovietinio komunizmo grėsmė paskatino JAV peržengti per save ir prisiimti beprecedenčius įsipareigojimus Europos atžvilgiu; dabar augantys nesutarimai su Kinija neleis amerikiečiams būti užliūliuotiems pabėgimo nuo pasaulio problemų iliuzijos.
Juk konfrontacija su Kinija jau vyksta. Pavyzdžiui, neseniai Trumpas paskelbė, kad dėl nesąžiningos Kinijos prekybos politikos šios šalies prekėms patekti į JAV rinką bus sunkiau; muitai išaugo 2,5 karto – iki 25 proc. Ilgainiui skaičius prekių, kuriam taikomas toks tarifas, tik augs.
Dar ryškiau tai matosi JAV administracijos veiksmuose vienos didžiausių technologijų kompanijų „Huawei“ atžvilgiu. JAV įmonėms prieš kelias savaites buvo uždrausta plėtoti verslo ryšius su „Huawei“, mat baiminamasi tikslingai šios kompanijos paliekamų saugumo spragų, kurios gali būti išnaudojamos jautrios informacijos Kinijos valdžiai nutekinimui.
Kitaip tariant, neabejojama, kad net ir formaliai privačios Kinijos įmonės valstybės kontroliuojamo kapitalizmo modelyje negali būti atsietos nuo politinės valdžios ir jos tikslų. Tai ypač jautru diegiant 5G technologijos – jų revoliucingumą kai kas prilygina elektros atsiradimui, o kinų siūlomos kainos yra gerokai mažesnės nei Vakarų kompanijų („Ericsson“, „Nokia“). Tad Vašingtone žūtbūt siekiama išvengti augančios priklausomybės nuo Azijos galiūno.
To svarbą iliustruoja neseniai įvykęs Trumpo vizitas į Jungtinę Karalystę. JAV ir britų santykiai laikomi ypatingais – dėl strateginio, istorinio, netgi lingvistinio artumo. Todėl ir JAV lyderis sutiktas pompastiškai, netgi karališkai.
Nepaisant to, prieš pat vizitą JAV pasirodė pranešimai, kad administracija įspės britų vyriausybę dėl galimo žvalgybinės informacijos apsikeitimo ribojimo, jei Jungtinė Karalystė vystys 5G sistemas kartu su „Huawei“. Draugu pasitikima tol, kol neatsiranda trečias veikėjas.
Ne veltui vienas žymus amerikiečių analitikas neseniai man pabrėžė, kad artimiausioje ateityje JAV savo sąjungininkus vertins per požiūrio į Kiniją prizmę.
Tie, kurie sureikšmins Kinijos investicijų svarbą, o tuo pačiu ignoruos JAV argumentus, rizikuos santykių su Vašingtonu pablogėjimu; tie, kuriems aktualesni transatlantiniai saitai, bus vertinami kaip patikimi partneriai.
Ir vargu, ar šį argumentą esmingai sąlygos JAV lyderių pokyčiai; kad ir kaip opozicinė Demokratų partija nemėgtų Trumpo, Kinijos politika suvienija abi didžiąsias partijas.
JAV galbūt ir vertins sąjungininkus per jų požiūrį į Kiniją, bet tuo pačius supras, jog nusigręžti nuo draugų – ar juos ignoruoti – būtų klaida. Šaltojo karo laikais Vakarų šalių vienybė buvo viena esminių pergalės prieš komunizmą sąlygų; dabar išlaikyti unisoną bus sunkiau – vien ko verta Kinijos Diržo ir kelio iniciatyva, viliojanti finansinėmis injekcijomis, – tačiau startinės pozicijos nėra tokios prastos. JAV čia turi didelį konkurencinį pranašumą prieš Kiniją.
Vien žvelgiant į kolektyvinės gynybos susitarimus – įsipareigojimus padėti agresijos atveju – JAV turi per 50 sąjungininkų visame pasaulyje; įtraukiant mažiau formalizuotus, bet politiškai itin artimus ryšius, tokius kaip Izraelis, šis sąrašas dar išaugtų.
Tuo metu Kinijos pasiekimai šioje srityje – kuklesni; kaip prieš keletą metų teigė žymus šios šalies analitikas Yan Xuetong, iš esmės vienintelis Kinijos sąjungininkas yra Pakistanas. Žinoma, draugiški santykiai palaikomi ir su Šiaurės Korėja, ir Rusija (nors Maskvos – Pekino ašies potencialas atrodo ribotas), ir Centrinės Azijos šalimis.
Tačiau tuo pačiu neišvengiamai iškyla nesutarimų šešėliai, ypatingai su kaimyninėmis valstybėmis, dėl nepasidalijamų teritorijų – Japonija, Filipinais, Malaizija, Vietnamu, Indija, Pietų Korėja.
Galbūt Kinijai tokio draugų rato kaip JAV nereikia, tačiau amerikiečių ryšiai, galimybės keistis informacija, tarpusavio pasitikėjimas (peržengiant trumpalaikius kivirčus) yra vienas iš ryškiausių galios pranašumų.
Susidarys paradoksali situacija – JAV galbūt ir norėtų „sugrįžti namo“, tačiau, gindama savo pačios interesus, turės pusiaukelėje atsigręžti atgal bei vystyti aktyvią tarptautinę politiką; JAV gal ir kritikuos sąjungininkus dėl menkų gynybos išlaidų ar prekybos nesutarimų, tačiau regės juos ir kaip esminį konkurencinį pranašumą prieš Kiniją. Bent jau tol, kol sąjungininkai nepasiduos naujos didžiosios galios vilionėms.
Perfrazuojant Marką Tveną, gandai apie JAV nusigręžimą atrodo perdėti – nusisukus kyla pavojus būti užkluptiems.