Grybauskaitė nuosekliai ir atkakliai stengėsi sukurti tvirtos, ryžtingos, nesiblaškančios, neklystančios arba itin retai suklumpančios vadovės įvaizdį, Baltijos šalių „geležinė ledi“. Šios pastangos buvo sėkmingos.
Rečiau klausiama, ar regimybė atitiko tikrovę ir ką jai reikėjo daryti ir ko atsisakyti įvaizdžiui sukurti ir išlaikyti. Vienareikšmio atsakymo nėra, nes įvaizdžio kūrimas nevyko vakuume, jis nebuvo vienintelis prezidentės tikslas, susipainiodavo su kitais siekiais.
Nors ji formavo užsienio ir gynybos politiką bei siekė pažaboti korupciją, Grybauskaitė apskritai vengė įsivelti į vidaus politiką. Mokesčiai, pensijos, nedarbas, atlyginimo dydžiai – tai klausimai, kurie labiausiai jaudina ir veikia žmones, tad ir į juos itin jautriai reaguoja.
Sprendimai, kurie patenkina vienus, supriešina kitus, kurie ilgai prisimins, kad jie buvo „nuskriausti“. Siekdama išsaugoti savo politinį kapitalą, Grybauskaitė dažnai likdavo ūkio ir socialinės politikos periferijoje.
Ji aktyviai nedalyvaudavo įstatymų kūrime, išreikšdavo savo nuomonę, pasirašydama arba vetuodama priimtą įstatymą.
Šis atsargumas, sakyčiau, baikštumas, pasireiškė pirmaisiais prezidentavimo metais ir niekada neišnyko. 2009 m. siautėjant finansų krizei, Grybauskaitė reikalavo mažinti biudžeto deficitą bei pasakė, kad vetuos kitų metų „Sodros“ biudžeto projektą, jei bus didinami mokesčiai, bloginama neįgaliųjų padėtis.
Ji taip pat davė suprasti, kad jos netenkintų senatvės pensijų mažinimas, nenumatant kompensavimo tvarkos. Bet nei pati prezidentė, nei jos komanda nenurodė, kaip bus galima mažinti biudžeto deficitą, jei bus vetuojamos pastangos mažinti išlaidas ir didinti mokesčius.
Tokia jos nuostata Vyriausybių atžvilgiu tapo norma, ne išimtis – jos buvo labiau kritikuojamos negu palaikomos, net tais atvejais, kai padrąsinantis žodis būtų nuraminęs Lietuvos žmones.
Tuometinis premjeras A. Kubilius nesukėlė finansinės krizės. Jo Vyriausybės nutarimai buvo skaudūs, bet reikalingi, ką pabrėžė tarptautinės organizacijos.
Jei Grybauskaitė būtų viešai išreiškusi paramą Kubiliaus pastangoms, nors ir su išlygomis, visuomenės pyktis būtų šiek tiek atslūgęs, nuotaikos aprimusios. Jos populiarumas būtų nukentėjęs, bet Lietuvai būtų buvę geriau. Bet politinis didžiadvasiškumas prezidentei buvo svetimas.
Jos laikysena nepakito, svarstant Darbo kodeksą. Įstatymas buvo neabejotinai reikšmingas, tad manytum, kad šalies vadovė uoliai siektų rasti tinkamiausią sprendimą, laiduotų, kad į įstatymą būtų įrašomos nuostatos, kurias ji laikė svarbiausiomis, kad ji pasikviestų Seimo frakcijų vadovų pasitarimams, mėgintų įpiršti optimalius savo variantus, formuoti konsensusą.
Nors prezidentė manė, kad įstatymo projektas perdėm palankus darbdaviams ir nepakankamai apsaugo pažeidžiamas darbuotojų grupes, ji iš anksto nemėgino įtikinti Seimo pataisyti projektą, kad jis labiau apsaugotų darbuotojų interesus, bet tenkinosi išreikšti savo nuomonę, vetuodama įstatymą.
Su dabartine valdančiąja koalicija kalbamasi minimaliai. Praeitą pirmadienį
Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė A. Širinskienė skundėsi, kad pastaruoju metu Prezidentūra su Seimu bendravo tik patarėjų lygmenyje, ir net šios diskusijos nėra draugiškos, nes nuoširdžiai nesitariama, iš anksto nenurodama, kokios įstatymo nuostatos prezidentei nepriimtinos, tad „nesuteikiama galimybės Seimui pasižiūrėti, galbūt kita kryptimi paieškoti kompromiso, tokį bendravimo modelį mes matėme iš prezidentės patarėjų. To geranoriškumo, įsijungimo į diskusijas Seime paskutiniais metais trūko.“
Yra pagrindo manyti, kad Nausėda elgsis kitaip. Jis yra išreiškęs ryžtą dirbti su dabartiniu Seimu, ne kartą teigė, kad nesipriešintų S. Skvernelio kandidatūrai į premjerus.
Yra rizikų. Dabartinė valdančioji koalicija yra nepopuliari, trapi, susiskaidžiusi, net pasimetusi. Idealiomis sąlygomis Seimas save pasileistų, rudenį vyktų išankstiniai rinkimai, valdžią perimtų žmonių pasitikėjimą turinti Vyriausybė.
Sąlygos nėra idealios, daugelis „valstiečių“ ir „socdarbiečių“, puikiai žinodami, kad jie nebūtų perrinkti, neskubės tapti bedarbiais, tad siūlymas rengti pirmalaikius rinkimus nesulauks 3/5 visų Seimo narių palaikymo.
Nausėda galėtų nutarti nesėsti į skęstantį „valstiečių“ laivą, nuo jų atsiriboti, dažnai ir viešai juos kritikuoti à la Grybauskaitė, vetuoti naujus įstatymus.
Bet tai reikštų, kad 15 ar daugiau mėnesių valstybės laivas plūduriuotų, nebūtų reikšmingesnių pokyčių. Tai prabanga šaliai, kuri toli pažengusi, bet turi dar toliau nueiti, siekiant tenkinti gyventojų lūkesčius.
Nausėdai rizikinga dirbti su tokia nepastovia, įnoringa politikų grupe, kuri gali nieko nenuveikti, bet mėginti suversti jam atsakomybę už nesėkmes. Jis jau kritikuojamas už savo „karbauskizmą“ ir ta kritika tik didės. Bet jei valstybės reikalams skiriama pirmenybė, reikia rizikuoti ir mėginti pasukti politiką teigiama linkme.
Antras teigiamas ženklas – tai gana detalios išrinktojo prezidento pastabos dėl mokesčių. Kadaise, kaip ir Lietuvos pasiturinčiųjų dauguma, Nausėda bijojo progresinių mokesčių kaip velnias kryžiaus.
Jis pagaliau supranta, kad nepadidinus mokesčių ir nesurinkus daugiau lėšų, Lietuva bus pasmerkta likti skurdžia valstybe, negebančia suteikti savo piliečiams būtiniausių paslaugų.
Jei nebus siekiama mažinti socialinės atskirties, „ne tik prarasime žmones per emigraciją, bet turėsime sudėtingą socialinį klimatą“. Nausėda gana konkrečiai kalbėjo apie pageidaujamus pokyčius mokesčių politikoje.
Jo nuomone, siekiant reikšmingesnio postūmio socialinės politikos srityje, reikia koreguoti mokesčių reformas.
Nepakanka vien didinti dabartinius progresinių mokesčių tarifus ar įvesti naujus. Būtų veiksmingiau mažinti pajamų ribą, nuo kurios būtų taikomas aukštesnis mokesčių tarifas.
Be to, progresiniai mokesčių tarifai turėtų būti taikomi visoms, o ne tik su darbo santykiais susijusioms pajamoms.
Jei teisingai suprantu Nausėdą, tarifai būtų taikomi palūkanoms, dividendams, kapitalo prieaugiui, pajamomis iš nuomos, ir t. t. Jis taip pat pasisakė prieš skubų taršių automobilių apmokestinimą Lietuvoje.
Taršiausius automobilius turi vargingiausiai gyventojai, tad toks mokestis didintų socialinę atskirtį.
Galima ginčytis dėl Nausėdos pasiūlymų, nors daugelį jų laikau pagrįstais. Bet pasiūlymų konkretumas bei viešas jo pristatymas suteikia vilčių, jog naujasis prezidentas nuosekliau dalyvaus formuojant politiką, kuri labiausiai veikia žmones.
Tokiu atveju jis susiteps savo rankas, pralaimės vieną, kitą mūšį, negalės vaizduotis virš grubių politinių kovų pakilusiu valstybės vadovu. Bet nepriekaištingas įvaizdis mažai ko vertas, jei jį sukelia neveiklumas.