Vos įvažiuoju pro vartus į savo kiemą, išorės oro temperatūrą rodantys skaičiai automobilio ekrane sumažėja 2-3 laipsniais. Ne todėl, kad gyvenčiau kitoje klimato juostoje ar prie vandens telkinio.
Prieš 15 metų, kai mūsų šeima kūrėsi ką tik įsigytoje apleistoje sodyboje, čia augo 3 seni uosiai ir tuzinas jaunų uosiukų. Visa kita – liepas, maumedžius, pušis – pasodinau savo rankomis, o naikinau tik sulaukėjusių slyvų atžalas. Dabar mano kiemas vasarą paskęsta žalumoje, bet tebesvajoju, kaip jis atrodys dar po kelių dešimtmečių, kai jau turėsiu palikti kitoms Sadauskų kartoms.
Nežinau iš kur tai perėmiau, gal iš senelio Adomo Kvietkevičiaus, kuris, gyvendamas po didžiule Neravų dvaro alėjos tuopa, erzindavo šeimos narius neleisdamas naikinti to, ką jie vadindavo brūzgynais. O gal iš tėvo, rašytojo su ekologo išsilavinimu Romo Sadausko, kuriam ne vieną dešimtmetį skaudėjo dėl kiekvieno žudomo Druskininkų medžio, kol pamatęs, kad už savo nuomonę tapo nekenčiamiausiu vietinės valdžios priešu, pasirinko senatvėje vasaroti po Demeniškių klevu.
Taip pamažu atėjo laikai, kai Lietuvoje kalbėti apie medį tapo nemandagu ir gal net rizikinga. Juk netrukus mintyse mane padėsite į vieną lentynėlę su rėksmingais kovotojais prieš skalūnus, žemelės nepardavėjais, nekaltai atimtosios Garliavos mergaitės ir grobiamų vaikų gelbėtojais. Tiksliau, tais, kurie griebia kiekvieną aktualiją ir pabando daryti toli siekiančias išvadas, griaunančias pasitikėjimą Lietuvos valstybe, kuria aš beatodairiškai tikiu. Bet geresnės progos, negu šio birželio rekordiniai karščiai, pakalbėti apie medžius nerasime.
Net kai aplinkos ministras Kęstutis Mažeika ėmėsi iniciatyvos nustatyti apribojimus, kad tvarkant miesto parkus, medžiai nebūtų kertami ar genėjami jų vegetacijos metu, nepaisant, kad juose peri paukščiai, tai tėra ne itin reikšmingas kompromisas. Neiškirs vasarą, tai iškirs rudenį, kai paukščiai jau bus išskridę, bet projektai vis tiek bus įgyvendinti, lėšos įsisavintos.
Ne savivaldybių skubėjimas įgyvendinti „želdinių rekonstrukcijos“ projektus, o pačių gyventojų daugumos nuostatos vietoje gyvo medžio matyti želdinį, kuris privalo netrukdyti parkuoti automobilio ir pats savaime jokios vertės ar teisės gyventi neturi, diktuoja madas savivaldai. Parke ar aikštėje svarbiausias yra trinkelių takų betonas, gal dar kokia skulptūra pastatyta, asmenukių fonui tinkamos gėlės sukištos vienam sezonui, o medžių gali išvis nebūti. Ypač senų, kėlusių savo šakas į dangų dar tada, kai mūsų tėvai po jais bėgiojo maži.
Administratoriams ir jų sprendimams nebyliai pritariančiai visuomenei labai patogu dangstytis specialistų išvadomis, kad žaliuojančiame parke ar gatvėje vos ne visi medžiai yra leisgyviai paliegėliai, kuriuos skubiai reikia šalinti (kažkur girdėtas žodis žudymui pavadinti). O iš tikrųjų tai yra politinis sprendimas. Jei projektavimo užduotyje bus numatytas reikalavimas išsaugoti visus medžius, tokį projektą ir gausite.
„Medis yra gyvas organizmas, kurio vidutinė gyvenimo trukmė yra daug ilgesnė nei žmogaus. Jis turėtų būti gerbiamas per visą savo gyvavimo laikotarpį ir turėti teisę vystytis bei laisvai augti nuo gimimo iki natūralios mirties, nesvarbu, ar tai yra miesto medis, ar šalies medis“, – rašoma balandžio 8 d. Prancūzijos aplinkosaugos aktyvistų paskelbtoje Medžių teisių deklaracijoje. Ne želdinių, o medžių.
Mūsų politikai žmogaus teisių dar nespėjo išmokti gerbti, tai ką jau kalbėti apie medį. Jei laisvų piliečiųvalią, kaip sako antro didžiausio miesto tiesiogiai renkamas vadovas, galima nusipirkti, tai dar betrūko, kad medžius kas tokioje šalyje imtų gerbti. Senas medis nepatogus, užima daug vietos, jo šakas reikia genėti, o žaizdas – gydyti. Rudenį nuo jo krinta lapai, o pastatytą po juo automobilį gali apgadinti vėtros nulaužta šaka.
Žmonių, kuriems rūpėtų medžiai, liko tiek mažai, nes kiekvienas gali jaustis gelbėjantis Žemę ir be to. Pakanka palaikinti feisbuke kitame žemyne nufotografuotą plastiko atliekų upę, perskaityti perkamo automobilio anglies dvideginio emisijos eilutę arba aiškinti savo mėsėdžiams draugams, kokią žalą daro jų maistas, kol atkeliauja iki stalo. O pergyventi dėl kažkokios senos liepos, kurios žieduose zyzia įgelti galintys vabzdžiai, juk visai neprogresyvu.
Todėl labai reikėjo šitos beprotiškos birželio kaitros. Ir kitų, kurios kartosis vis dažniau mūsų sugadintoje planetoje. Nes tik gerai pačirškinti ant savo mylimo betono negailestingos saulės, pradėsite ieškoti šešėlio. O radę prieglobstį po medžiu, kol dar yra tokia nedidelė galimybė, pakelsite akis į viršų ir jam padėkosite