Mes galime būti tikri, kad visos į ją kviečiamos frakcijos koalicijoje dalyvaus ir dabar deramasi dėl to, kas svarbiausia: principai, postai bei pareigybės. Čia ilga istorija, bet ir laiko į valias - mėnuo iki Prezidento inauguracijos. Susiderės.
Kuriantys koaliciją puikiai suvokia viena - nieks iš jų valdžios nepaims. Konservatoriai, nors ir demonstruoja ryžtą bei energiją, tačiau jie Seimo politiniame lauke lieka praktiškai vieni.
Jų politinis pelnas čia yra maksimalus savęs eksponavimas ir šalininkų telkimas būsimiems rinkimams. Liberalai sprendžia visai kitus klausimus, jiems svarbu susitelkti ir suvienyti išsisklaidančias jėgas.
Deramasi dėl ministrų. Čia lygtis su vienu nežinomuoju, tačiau labai svarbiu, nes sutarti dėl kvotų ar postų pagal galimybes galima, bet ką pasakys naujasis Prezidentas?
Išrinktasis prezidentas jau paskelbė, kad jis neprieštaraus S. Skvernelio kandidatūrai, taigi ministrą pirmininką jau turime. Jo nieks nebandys keisti kažkuo kitu, nes Seimo daugumos gretose pernelyg daug organizacinės, idėjinės bei emocinės sumaišties.
Todėl turėti dar vieną chaoso šaltinį būtų pavojinga. Lieka ministrai, kurių sąrašas ir aptarinėjamas. O būsimasis prezidentas žada šiame procese būti ypatingai aktyviu.
Kitos, derybų ir išminties reikalaujančios problemos, yra Seime. Rinkimų metu ir po jų Valstiečių-žaliųjų partijos vadovas R. Karbauskis kalbėjo bei elgėsi pernelyg emocingai, ir galiausiai sukėlė nereikalingą sumaištį partijos gretose. Imta kalbėti apie jo paties pasitraukimą iš partijos vadovų, reikalavimą pasitikrinti balsuojant partijos nariams dėl pasitikėjimo juo.
Na, veiksmas gal ir būtų įspūdingas, tačiau šiuo metu tai būtų pavojinga, nes keičiantis partijos vadovui, koalicinės derybos gali strigti, partija gali skilti, Seimo frakcija gali išsivaikščioti. Šiandien R. Karbauskiui naudingiausia būtų baigti emocines kalbas, nustoti kaltinti kitus. Tiesiog derėtis ir neleisti kažkam ardyti darnos savo partijoje.
O tai reiškia, kad Seimo pirmininko veikla ir valdančiosios daugumos veikla tampa sunkiau suderinamos. Gal taktiniame lygmenyje tokia situacija naudinga opozicijai, nes palaikydami Seimo pirmininką jie silpnina valdančiuosius, tačiau strategiškai šis "konfliktas" nenaudingas bendrai Seimo veiklai, teikiamų įstatymų priėmimo tempui bei kokybei.
Šis konfliktas nenaudingas ir V. Pranckiečiui, nes jo opozicija savai partijai, jos vadovui, gresia jam išstūmimu iš politikos lauko - rinkimų kampanija jau prasideda.
Žmogiškai žvelgiant, Viktoras Pranckietis yra pernelyg inteligentiškas ir savarankiškas R. Karbauskio kontroliuojamoje struktūroje.
O politiškai žvelgiant, jo užnugaris tėra opozicija Seime, žaidžianti valdančiųjų konfliktu, bet užmiršianti V. Pranckietį pasikeitus situacijai ar interesams.
Jį gali palaikyti ir nežinomas kiekis partiečių, kurie tikrai nėra patikimi, nes per visą Seimo kadenciją tylėję jie tikrai nepuls frakcijoje kelti kiškių sukilimo.
Moraliai žvelgiant, V. Pranckiečio atsistatydinimas reikštų jo vidinę pergalę prieš ambicijas. Kita vertus išėjimas, savarankiškumo demonstravimas leistų jį įvertinti kaip reikšmingą politinę figūrą, laukiamą kitose partijose ir frakcijose.
O kaip gi Seimo veikla? Jau visiems angažuotas G.Kirkilas yra ideali ir tinkama figūra visiems. Jis žinomas, prognozuojamas ir su juo galima diskutuoti bei susitarti.
Jo siūlymas, kaip alternatyvos V. Pranckiečiui yra techniškai idealus, belieka susitarti su visais "dramos" dalyviais ir ... pradėti pasirengimą rinkiminei kovai.