Turbūt retas vakarėlis prabėga prie bokalo neužsimenant apie nekilnojamojo turto burbulą ir kainas. Mes trokštame gyventi bute, už kurį dar dešimtis metų reikės mokėti kreditą norma ir mes noriai neriame į šią sritį. Tą rodo ir šviežiausi Statistikos departamento duomenys.
Gyvenamasis būstų fondas 2018 m. gruodžio 31 d. duomenimis, palyginti su 2017 m. tuo pačiu laikotarpiu, padidėjo 6,4 tūkst. butų (0,4 proc.) ir sudarė 1,5 mln. būstų, praneša Lietuvos statistikos departamentas. 2018 m. pabaigoje 1 tūkst. gyventojų teko 519 būstų (2017 m. gruodžio 31 d. – 514 būstų). Ir už visus naujus butus kažkas sumokėjo pinigus. Deja, kokia vidutinė įmoka už būsto kreditą ir kai ji kinta duomenų neturi nei Lietuvos bankas, nei Statistikos departamentas.
Dar blogiau, kad niekas nekalba, kas bus su tokiais greituoju būdu suręstų daugiabučių kvartalais po keliolikos metų ir ar tikrai tai pats geriausias būdas vystyti miestą.
Kodėl tauta ir toliau šluoja butus nežino net vystytojai, kol kas nesukantys galvos ir nestabdantys projektų ir net neplanuojantys užtvenkti pelno srauto į sąskaitas. Mes, savo ruožtu, galime mėgautis pranešimais iš serijos „tarp senųjų kvartalų iškils naujas 1000 butų kompleksas“.
Nevarau Dievo į medį. Ekonomika nestoja, žmonės gali sau leisti būstą ir jį perka. Klausimas kitas – kas toliau.
Kalba ne apie tai, kad nutiks krizės, kainos kris ir dalis liks prie suskilusios geldos su skolomis, kurias išmokėti nėra jokių perspektyvų. Tikiuosi, šį kartą taip nebus. Bėda kiek kita – žmonės supras, kad lieka prie suskilusios geldos, kai suvoks, kad nepataikė įsigyti būstą, nes po kelerių metų, keičiantis gyvenimo kokybei, daugiaaukštis kartoninėmis sienomis „sutankintame“ rajone bus ne pats maloniausias pasirinkimas.
Važiuojame į vieną plačiai išreklamuotą projektą, smagiai vystomą šalia kito išreklamuoto projekto. Nors daugiabučiai dar tik kyla, tačiau automobilio jau nėra kur statyti. Visos įmanomos vietos užimtos jau vidurdienį. Netoliese biurai, tankiai sustatyti daugiabučiai. Statome mašiną ir pėdiname vertinti butų, kurie vizualizacijose atrodo, kaip pasakos gabalėliai, perkelti tiesiai į banko pasiūlymą.
Užsukame į vieną butą. Kaip ir viskas gerai, nežiūrint to, kad pro langus priešais statomo kito daugiabučio panorama. Ištiesęs ranką gali pasisveikinti su kaimynu iš priešais stovinčio namo. Tik užkliūna, kad viena iš vidinių buto sienų nuklota izoliacine vata.
Kodėl ant šitos sienos izoliacinė vata, nelogiška ją kloti ant vidinių sienų?
Ten, už sienos, lifto šachta. Vata sumažina garsą. Bet, žinokit, liftas važinėja taip tyliai, kad kai kurie mūsų pirkėjai šią vatą net prašo nuimti, kad padidėtų buto plotas, - žaviai šviesdamas amerikietiška šypsena aiškina vadybininkas.
Kitas projektas vėl džiugina akį ir sielą. Sukame į vos 20 kvadratinių metrų viršijantį butą.
- Kaip čia žmogui reikės gyventi ir apsisukti? - klausiu.
- Žinokit, puikiai, mūsų dizaineriai taip sugeba suprojektuoti būstą, kad jis atrodo visai didelis, - veržliai atkerta vadybininkas.
Įdomu, kad jei pamėginsite naujos statybos daugiabutyje rasti kokybišką 80–120 kvadratų butą (ne visi nori kotedžų užmiestyje), tai taps pakankamai sudėtinga misija. Tokių būstų, kurie tarsi turėtų simbolizuoti kokybišką viduriniosios klasės gyvenimą, pas mus reikia ieškoti su žiburiu.
Klausinėti, ar bus kur pastatyti automobilį, jei nepirksi parkavimo vietos net neverta. Vaikų darželiai ir mokyklos? Bus kada nors. Arba, jei perkate sutankintą variantą – laisvoje pievutėje senuosiuose rajonuose įkimštą daugiabutį – dėkokit Dievui.
Nes pėsčiomis, nestovėdami su automobiliu valandiniuose kamščiuose, dar pasieksite sovietmečiu statytą vaikų darželį ar mokyklą.
Kol visa Lietuva vietoj Londono traukia dirbti į Vilniaus statybas ir paslaugų centrus, tol rinka toliau sėkmingai kais. Tačiau netgi ne tai bėda. Problema, kad mes kuo toliau, tuo smagiau judame Perkūnkiemio (šiuo atveju kvartalo pavadinimą naudoju kaip bendrinį žodį) kryptimi. Žaliame mieste, kur daug vietos ir erdvės gyvenimui tą vietą sėkmingai skiriame daugiabučiams, nors tokio tipo namų senoji Europa mėgina atsikratyti, nes jie bėgant laikui tampa getais. Socialinių problemų jau turime pakankamai, bet kantriai kuriame dar vieną.
Panašiai jau nutiko Perkūnkiemiui, kur kainos sąlyginai žemesnės, nėra tinkamos infrastruktūros ir niekas nežino, ką su šiuo kvartalu reikės daryti po keliolikos metų. Nepaisant nieko, statybos toliau vyksta, nes „leidimai taigi buvo išduoti jau seniai“. Žmonės perka, nes ten „pigiau“ ir įsipareigoja dešimtis metų mokėti milžiniškus kreditus už būstą, kuris nežinia ar kam bus reikalingas kai baigsis paskolos terminas.
Prie naujų projektų net nekalbama apie naują socialinę infrastruktūrą. Prisiminkite, kiek truko Pilaitės kova dėl naujos mokyklos ir kokia padėtis naujuose Pašilaičių kvartaluose.
Kita bėda butų struktūra. Kadangi būstas brangsta, tuo pačiu jis mažėja. Masiškai parduodami 22 kvadratų vieno kambario. 37 kvadratinių metrų ploto dviejų kambarių būstas jau tampa jauno kvalifikuoto specialisto, pretenduojančio į vidurinią klasę, privalomu atributu.
Tačiau jei visuomenė ir toliau turtės, tokie butai bus reikalingi ne šeimoms, bet laikinam gyvenimui su visomis išplaukiančiomis pasekmėmis. 22 kvadratinių metrų ploto butas patogus keturiems padirbėti atvažiavusiems ukrainiečiams darbininkams, bet ne jaunai padoriai uždirbančiai porai.
Kalbant plačiau – mes ne vieninteliai ir toli gražu ne pirmieji, darantys šias klaidas. Po II pasaulinio karo, kai miestai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, europiečiai suskubo statyti daugiabučių kvartalus.
Tai buvo praktiškai vienintelis būdas aprūpinti gyvenamuoju plotu karo išvargintus žmones. Tačiau greitai paaiškėjo, kad infrastruktūra, kurią buvo žadėta sukurti vėliau, nekuriama, arba kuriama tik fragmentiškai. Kadangi jos nėra, dėl greitos statybos gana greitai išryškėjo ir kokybės trūkumai, tuose namuose ėmė kurtis marginalai, tuo pačiu skatinantys kitus gyventojus ieškotis patrauklesnių vietų gyvenimui. Traukiantis turtingesniems gyventojams, nuomos ir pardavimo kainos šiuose rajonuose smuko ir ten kūrėsi dar daugiau marginalų.
Tas pats procesas buvo visur, nuo Prancūzijos iki Jungtinių Amerikos Valstijų. Dabar tokių kvartalų mėginama atsisakyti, nors kai kurie miestai, sukandę dantis, juos išlaiko. Pavyzdžiui, Niujorke būsto kainos tokios, kad bet koks tokio komplekso naikinimas vietos valdžiai tiesiog finansiškai nepakeliamas.
Kitas aspektas, kurio nėra pas mus, dauguma šių daugiabučių buvo municipaliniai ir miesto vadovai turėjo daugiau laisvės rinktis, ką su jais daryti. Kalbant paprasčiau, kai nusprendė, jog tai buvo klaida, galėjo tiesiog susprogdinti, nes tai buvo miesto nuosavybė, ir jų vietoje statyti kitokius namus. Kaip reiks elgtis mums, kai paaiškės, kad daugiabučių gyvenimo laikas baigėsi, kol kas negalvojama.
Išeitys kelios ir kamuolys valdžios rankose. Pirmasis ir paprasčiausias kelias suformuoti miesto vystymo viziją ir jos laikytis. Tada tikimybė, kad išdygs nauji Perkūnkiemiai, kad ir mažesniame plote, bus menkesnė. Kol kas taip nėra. Atvirkščiai, netgi „liaudies pageidavimu“ mažinamas parkavimo vietų skaičius naujuose projektuose. Vieša paslaptis, kad ilgai statant daugiabučius buvo leidžiama manipuliuoti negyvenamosios paskirties patalpomis, kas irgi leido sklypą užstatyti kuo tankiau.
Dar vienas, esminis, momentas, leidžiantis vėsinti rinką, municipalinis būstas, kuris pas mus vystomas labai silpnai. Jei jauna šeima žinotų, kad gali pakeliamomis sąlygomis gauti „valdišką“ būstą, galbūt pirks ne tokį butą, „koks išeina“, o, kai prakus įsigis tokį, kokio nori. Tada nereikės keliolika metų glaustis fantastiškame 20 kvadratinių metrų būste, kuris pastatytas vos ne iš kelių gipso kartono pakuočių.
Tą rodo ir statistika. Kuo didesnis miestas, tuo mažiau naudingo ploto vienam gyventojui. Daugiausia naudingojo ploto vienam gyventojui teko Ignalinos rajono (53,5 kv. m.), Palangos miesto (50,5 kv. m.), Molėtų (49,7 kv. m.) rajonų savivaldybėse, mažiausiai – Klaipėdos miesto (30,3 m 2 ), Panevėžio miesto (30,5 kv. m.), Neringos (30,7 kv. m.), Vilniaus ir Šiaulių miestų (po 31 kv. m. ) savivaldybėse.
Kol kas statome, tačiau minčių, kaip tos statybos atrodys ir kaip ten reikės gyventi po keliolikos metų neturime. Vilnius mažas miestas ir vargu ar galime sau leisti prabangą kartoti megapolių kelią susirenkant visas jų padarytas klaidas.
Autorius feisbuke.