Kęstutis Girnius. Kodėl Seimas šoka pagal Konstitucijos teismo dūdą?

Valdžių padalijimo principas yra vienas kertinių demokratijos pagrindų, kurių siekiama apriboti valdžios sutelkimą į vienas rankas, išlaikyti pusiausvyrą tarp vykdomosios, teisminės ir įstatymų leidžiamosios valdžios.

Grėsmę šiam principai kelia Konstitucinio teismo (KT) polinkis kištis į kitų valdžių kompetencijas, nurodinėdamas, kas leistina ir kas neleistina.

Padėtį aštrina Seimo narių pomėgis, pralaimėjus balsavimą ar nesulaukus geidžiamų rezultatų, kreiptis į KT dėl „išaiškinimo“, ar daugumos nutarimas nepažeidžia Konstitucijos. Jie viliasi, kad KT padovanos pergalę, kurios negalėjo laimėti, balsuodami Seime ar per rinkimus.

Rinkimus laimėjusios politinės jėgos įgyja teisę priimti įstatymus. Opozicija gali vilkinti diskusijas, įvairiais būdais stengtis priešintis jiems nepriimtiniems sprendimams, bet išskyrus itin ypatingus atvejus, Seimo nariai neturėtų kreiptis į KT. Juk tuo jie atsisako savo teisėtų galių, iš dalies perleidžia įstatymų leidybą KT, skatina jį uzurpuoti kitai valdžiai priklausančias teises.

Tokios Seimo narių nuostatos glumina, nes tai pakerta Seimo galias ir prerogatyvas ne vienam kartui ar atvejui, bet ilgam laikui. Jei Seimas išleidžia nevykusį įstatymą, po rinkimų naujos sudėties Seimas gali jį lengvai pakeisti, koreguoti ar panaikinti. Įstatymai dažnai keičiami, pasimokoma iš patirties.

Tik pats KT gali keisti KT nutarimą, tai vieną kartą priimtas nutarimas ilgai galioja, net kai akivaizdu, jog jis ydingas, nes KT rūpi puoselėti neklystamumo įvaizdį. Verta prisiminti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT) konstatavus, kad nuolatinis buvusio prezidento Rolando Pakso nušalinimas nuo parlamentinio posto yra neproporcingas, KT neprisipažino klydęs, bet suskubo paskelbti, kad EŽTT nutarimą galima įgyvendinti tik Konstitucijos pakeitimu, nors žinojo, kad tai beveik misija neįmanoma. KT pasirinko ginti savo mundurą, užuot ėmęsis priemonių užtikrinti, kad EŽTT nuosprendis, taigi ir teisinės valstybės principas, būtų gerbiamas.

Nesuprantu kodėl Seimas kreipiasi į KT klausimais, kurie išskirtinai priklauso jo kompetencijai, kuriuos reikia reguliuoti Statutu ir kitais potvarkiais. Prieš kelerius metus buvo atsiklausta, ar parlamentarai gali didinti sau atlyginimus, kokia papildoma veikla jie gali užsiimti. Tai yra Seimo vidaus tvarkos reikalai, į kuriuos kitoms valdžioms nevalia kištis.

Sulauksime dienos, kai deputatas prašys KT nutarti, ar vaiko maitinimas Seime suderinamas su deputatės orumu. Tiesa, Australijos parlamentas leidžia moterims parlamentarėms žindyti, bet draudžia vyrams maitinti iš buteliuko. Bet parlamentarai patys tai nutarė, nesikreipė į teismus. Esu tikras, kad patys spręs, ar tokia tvarka diskriminuoja vyrus parlamentarus.

Neseniai Seimas prašė, o KT sutiko, nustatyti, ar Seimas pažeidė Konstituciją, kai sudarė komisiją LRT veiklai tirti. Anot teismo, sprendimas sudaryti tyrimo komisiją prieštaravo Konstitucijos straipsniui, ginančiam žodžio laisvę ir LRT nepriklausomumą nuo politikų.

LRT veiklą turi kontroliuoti tokios valstybės institucijos ar pareigūnai, kurie veikia nepriklausomai nuo politinės valdžios, kaip prokuratūra ar Valstybės kontrolė. Esą negalima sudaryti Seimo laikinųjų tyrimo komisijų, kurios savo tyrimu galėtų sudaryti prielaidas perimti kitų institucijų įgaliojimus atlikti LRT išorinę kontrolę. „Prielaida“ yra nepaprastai talpi sąvoka, priklausomai nuo interpretacijos bene kiekvienas tyrimas gali sukurti prielaidą, tad būtų nepriimtinas. Galime klausti, ko verta parlamentinė kontrolė, jei Seimas savo nuožiūra negali jos naudotis? Seimas turi teisę pertvarkyti KT minimas institucijas, tai kodėl jis negali trumpam laikui perimti jų teises ir vaidmenį?

KT nurodė, jog Seimas galėtų sudaryti tyrimo komisiją dėl LRT, jeigu iškiltų valstybinės svarbos su grėsme transliuotojui susijęs klausimas. Bet kas nutars, kad atsirado tokia grėsmė? Jei Seimas mėgintų tai daryti, jis veikiausiai būtų kaltinimas, kaip dabar, kėsinimusi į žiniasklaidos laisvę.

Pabrėžtina, kad savo nutarimu KT pasiskelbė Seimo vidaus tvarkos arbitru, ta institucija, kuri tars lemiamą žodį, sprendžiant, ar Seimas gali, ar negali sudaryti laikinąją tyrimo komisiją. Ne Seimas, bet KT spręs Seimo reikalus. Seimas sau užsitaisė apynasrį.

Kam tenkintis tik vienu apynasriu? Balandžio viduryje KT nutarė, kad 2017 metais priimtoms Miškų įstatymų pataisoms buvo nepagrįstai pritaikyta skubos tvarka, nes taip teisės aktus galima priimti tik išskirtiniais, konstituciškai pagrįstais atvejais. Taigi KT jaučiasi kompetentingas nustatyti įstatymų priėmimo tvarką, turįs teisę Seimui nurodinėti, kuriais atvejais ir kokiomis aplinkybėmis jis gali priimti įstatymus skubos tvarka. Seimo galia tvarkyti savo reikalus dar labiau susiaurinama. Šitoks smulkmeniškas nurodinėjimas, ką Seimas gali ir ko negali daryti, grubiai pažeidžia valdžių pasidalijimo principu.

Verta Seimą palyginti su savo orumą gerbiančia valdžios institucija – JAV Senatu, į kurio vidaus reikalus nesikiša JAV Aukščiausiasis Teismas.

Senate ilgai galiojo taisyklė, kad siekiant nutraukti dirbtinį diskusijų ir svarstymų vilkinimą (filibuster) ir patvirtinti kandidatus į ministrus ir aukšto rango teisėjus, reikia kvalifikuotos 60 iš 100 balsų daugumos. 2013 m. demokratai, netekę kantrybės dėl respublikonų vilkinimo, sumažino patvirtinimo slenkstį iki 51 balso, suprasdami, kad toks tradicijas griaunantis nutarimas yra panašus į branduolinio ginklo naudojimo (todėl jis buvo vadinamas nuclear option).

Senoji taisyklė liko galioti kandidatams į Aukščiausiąjį teismą (AT). Bet 2017 m. respublikonai priėmė nutarimą leisti patvirtinti kandidatus į Aukščiausiąjį teismą paprasta dauguma, ir greitai patvirtino du kandidatus, kurie niekada nebūtų surinkę 60 balsų. Taisyklių pokyčiai turės itin rimtas ir ilgalaikes pasekmės JAV politiniam ir visuomeniniam gyvenimui, bet Senatas nesitarė net su antraisiais Kongreso Rūmais, nes savo reikalus tvarko pats. Nebūta jokių kreipimųsi į AT.

Deputatai dažnai kreipiasi į KT, nes nesupranta Seimo vaidmens Lietuvos konstitucinėje santvarkoje, nesuvokia kokie veiksmai nesuderinami su Seimo paskirtimi ir žemina jį kaip instituciją. Ši gėdinga institucinio orumo stoka nėra tik blogos valios vaisius, prisideda didelė deputatų kaita.

Vis daugiau Seimo narių vis mažiau suvokia, kokias teises turi Seimas ir kokios jų pačių pareigos. Nepatyrę vadovai irgi sutrikę, negeba tinkamai reaguoti į Seimui metamus iššūkius. Neįsivaizduoju, kad V. Landsbergis būtų pritaręs tokiems kreipimams į AT.

Akivaizdu ir tai, kad Seimo nariai nėra įsisąmoninę, kad nors juos skiria politinės pažiūros, jie, kaip tos pačios institucijos nariai, turi apsaugoti jos teises. KT nutarimų dėka ribodami oponentų galias, jie riboja ir savo galias, ką anksčiau ar vėliau patirs. Jie nesupranta arba jiems tiesiog nerūpi, kad svarbiausia Lietuvos respublikos institucija (Konstitucija pirmiausiai apibūdina Seimą) netenka savo teisių, ir kad tuo silpninami konstitucinės santvarkos pamatai. To irgi nenori pripažinti KT, nors jis vaizduojasi svarbiausiu Konstitucijos gynėju.