Esu laimingai vedęs heteroseksualus baltaodis vidutinio amžiaus vyras, valgau mėsą, necituoju marksizmo klasikų ir dėl to nesijaučiu kaltas. Dar daugiau, tikiu Jėzaus prisikėlimu ir viskuo, ką Katalikų Bažnyčia surašė į Tikėjimo išpažinimą.

Būtent todėl jaučiu pareigą būti „Baltic Pride“ drauge su žmogaus teisių organizacijų atstovais, reikalaujančiais lygių teisių visiems Lietuvos žmonėms.

Krikščioniška pareiga mylėti artimą kaip save patį atmeta bet kokios diskriminacijos galimybę. Nekęsti, drausti, bausti ir mylėti – nesuderinami dalykai. Ir jei prieš kelis tūkstančius metų Artimųjų Rytų piemenys, išplėtodami Dievo apreikštus įstatymus, surašė to meto visuomenės sąrangą atitinkančias tradicijas bausti mirtimi visus kaip nors išsiskiriančius iš daugumos, tai dar nereiškia, kad šių dienų krikščionis privalo jas, o ne Jėzaus Meilės įsakymą pažodžiui priimti kaip gyvenimo instrukciją.

Biografinio filmo apie serą Eltoną Johną „Rocketman“ premjera Rusijoje virto skandalu, kai paaiškėjo, kad specialiai šios šalies rinkai iškarpytos erotinės ir narkotinių medžiagų vartojimo scenos, tarsi kas nors nežinotų, jog pasaulinę šlovę pelnęs britų dainininkas – homoseksualus. Nors filmui Rusijoje priskirta 18+ kategorija, platintojai tokią cenzūrą motyvavo nepilnamečius nuo „neigiamos“ informacijos saugančiais įstatymais.

„Krikščioniškosios kultūros institutu“ pasivadinusi viešoji įstaiga, pasak žiniasklaidos, dosniai remiama Lenkijos Petro Skargos fondo, pastarosiomis dienomis itin aktyviai platino peticiją „Dėl Lietuvos gėjų lygos organizuojamų eitynių, kurios pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus, ribojimo“. Reikalavimą atšaukti LGBT eitynes „Už lygybę“ peticijos autoriai grindžia tais pačiais motyvais – nepilnamečių apsaugą nuo „neigiamo viešosios informacijos poveikio“.

„Kaip tai paaiškinti vaikams“, – iki koktumo nuvalkiota frazė, kurią tebekartoja sutrikę žmonės, iš tiesų nepasiruošę kalbėti su savo vaikais ne tik apie vienalyčių šeimų patiriamas problemas. Pirmiausiai todėl, kad jie bijo, nes patys buvo išauklėti baimėje neatitikti tėvų, giminaičių ir mokytojų lūkesčių būti tokiais kaip visi.

Ne ką geriau jiems sekasi paaiškinti vaikams, kodėl kiekvieną penktadienį į parduotuvės vežimėlį kraunasi degtinės butelį ir šešias skardines alaus, bet už pasidalinimą kanapių suktine šitoje šalyje galima atsidurti už grotų.

Merginos, nuo kūdikystės pratintos mėgti rožinius drabužėlius, o vos išmokę vaikščioti jau privalančios atrodyti seksualiai, kad užaugę mokėtų suvilioti patį kiečiausią patiną, ir berniukai, privalėję rinktis kovos menus arba krepšinį, o ne stebėti paukščius ar rašyti eilėraščius, yra tos pačios baimės aukos. Kuo giliau į provinciją, tuo stereotipai ir spaudimas juos atitikti gajesni. Ar ne iš čia ir Jurbarko tragedija, kiti rajonų centruose bei mažuose miesteliuose įtakingų tėvų mokytų būti tikrais vyrais jaunuolių seksualiniai nusikaltimai. Nes buvo sunku paaiškinti vaikams, kad mergina – irgi žmogus, turintis teisę pasakyti „Ne“ net ir pačiam kiečiausiam vaikinui.

Išsilaisvinimas iš tokio spaudimo atitikti lūkesčius dažniausiai, deja, nutinka per išvykimą iš gimtinės į didžiuosius šalies miestus arba emigraciją. Deja, nes tai nekeičia slogios provincijos aplinkos. Pokyčiai vyksta, bet jie tokie lėti, kad tyrimo, kurį Lietuvos notarų rūmų užsakymu atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“, duomenimis, už siūlymą, kad būtų galima registruoti tos pačios lyties asmenų partnerystę, pasisako 13 proc. respondentų, 11 proc. į tai žiūri patenkinamai, nepritaria 66 proc. apklaustųjų. 2016 metais pritariančiųjų buvo 11 proc., o prieštaraujančių – 74 proc. respondentų.

Pabandykite įsivaizduoti, kaip neslepiantis savo lytinės orientacijos LGBT žmogus pritaptų bet kurio Lietuvos rajono centro gimnazijos pedagogų kolektyve arba prekybos centro kasoje, kokio spaudimo ir kokių patyčių iš homofobiškos daugumos susilauktų. Todėl dažniausiai jie tyli, o atsiskleidžia tik išvykę toli nuo gimtųjų vietų. Gyvų pavyzdžių ir pasakojimų apstu.

„LGBT reikalauja tolerancijos ir pripažinimo, žodžio laisvės, tačiau vos tai gavę suskumba patys atimti žodžio laisvę iš visų, manančiųjų kitaip“, – piktinasi aktyvus eitynių „Baltic Pride“ oponentas Vytautas Sinica. Tačiau atranda tik vieną Juliaus Pankos pavyzdį, kai anas esą už savo radikalias pažiūras prarado darbą parduotuvėje. Tačiau abejonių savo reputaciją branginančioje įmonėje lygiai taip pat sukeltų viešai propaguojamos ne tik homofobiškos, bet ir rasistinės, antisemitinės, sovietinę okupaciją teisinančios arba lyčių lygybės nepripažįstančios jos darbuotojo pažiūros. Ar tai irgi žodžio laisvės suvaržymai?