Pliusai akivaizdūs: patogu lyginti kainas ir atsiskaityti kitose Europos šalyse, glaudesnė Lietuvos integracija su Vakarų Europos valstybėmis ir galimybė turėti savo balsą Frankfurte.
Narystė euro zonoje taip pat suteikia didesnes galimybes valstybėms pigiai skolintis kapitalo rinkose, tačiau Lietuva tuo kažkodėl nesinaudoja, neva to neleidžia fiskalinės drausmės taisyklės.
Minusai taip pat akivaizdūs – šoktelėjusios paslaugų kainos. Dėl likvidumo pertekliaus formuojasi nekilnojamo turto burbulai.
ECB monetarinė politika, taikoma visoms euro zonos valstybėms, nėra tinkama tvariai Lietuvos ekonomikos plėtrai – infliacija Lietuvoje jau kurį laiką smarkiai viršija 2 proc. (2017 m. siekė net 3,7 proc.) ir žema ECB palūkanų norma tik dar labiau spartina kainų augimą. Tai ypač jaučia jautriausios visuomenės grupės.
Viena iš nutylimų švelnios pinigų politikos pasekmių – didžiulė socialinė atskirtis. Lietuva yra patekusi į agresyvaus monetarinio stimulo spąstus, kuriuose labiausiai kenčia mažiausias pajamas gaunantys gyventojai, kurie taupo.
Finansų rinkos analitikai mano, kad ši situacija gali tęstis ilgai. ECB palūkanų norma gali nekilti ateinančius 10 metų, o gal ir ilgiau, kaip Japonijoje. Pinigai ir kapitalas yra pigus.
Tie pinigai, deja, pasiekia tik turtingiausias ir stipriausias bendroves, kurios turi tvarius verslo modelius ir užstatus. Smulkiosios ir vidutinio dydžio įmonės ir toliau skolinasi už didesnes nei 8 proc. metines palūkanas, nors ECB palūkanų norma yra nulinė jau penkerius metus.
Ką daryti, kad kapitalas atpigtų ne tik stambioms, bet ir smulkioms įmonėms? Kaip pasiekti, kad euro zonos bendroji pinigų politika tarnautų visiems ir mažintų socialinę atskirtį?
Pirmiausia, Lietuva turėtų išsivaduoti iš Vokietijos primestų ekonominių dogmų, kad tik fiskalinė drausmė gali užtikrinti tvarų valstybės augimą.
Valstybė neturi bijoti skolintis ir investuoti, jei turi gerą strategiją grąžai gauti. Tai galėtų būti investicijos į dirbtinį intelektą, aukštąsias technologijas, pažangų žemės ūkį, atsinaujinančią energetiką ir modernią pramonę.
Antra, kai rizika yra brangi, valstybė turi prisidėti ir prisiimti bent dalį tos rizikos. Lietuva tai jau daro subsidijuodama žemės ūkį. Atėjo metas padėti startuoliams. Apie tai kalbama jau daug metų, bet realios pagalbos jauni verslai nesulaukia, nes valstybė paniškai bijo prisiimti bent dalį plėtros rizikos. Visos diskusijos vyksta tik apie sukurtos vertės perskirstymą, tačiau apie tai, kad reikia dalintis rizika, o ne tik sukurta verte, nėra kalbama.
Galiausiai, Lietuvai pagaliau reikėtų atsižvelgti į Europos Komisijos pasiūlymus, kuriuose yra rekomenduojama padidinti apmokestinimą kapitalui, bet sumažinti darbo pajamų mokesčius.
Dėl žemos palūkanų normos, kapitalas yra pigus, o dar ir beveik neapmokestinamas. Tai dviguba nuolaida didžiausią kapitalą turintiems asmenims. Tuo tarpu mažiausias pajamas pagal darbo santykius gaunantys gyventojai ir toliau moka milžiniškus darbo mokesčius ir laiko indėlius bankuose, už kuriuos negauna jokios grąžos. Socialinė atskirtis ir toliau didėja.
Lietuva turi šansą iškomunikuoti savo poziciją Frankfurte ir rasti sąjungininkų ne tik Latvijoje, Estijoje, bet ir Portugalijoje ar netgi Italijoje. Dabar vyksta svarbiausios diskusijos dėl euro zonos integracijos ateities. Norėtųsi, kad Vilnius būtų ne tik patogus konferencijų centras, kur būtų malonu atvažiuoti gerb. Mario Draghi ir jo komandai, bet ir idėjų kalve, kuri skleistų rekomendacijas ir siūlymus visai Europai.