Skaitytojas nekantriai laukia šio teiginio pagrindimo, bet veltui: nei rinkėjų apklausų, nei nuorodų į empirinius tyrimus, kurie atskleistų tvirtą būtent tokio „stereotipinio mąstymo“ prezenciją mūsų populiacijoje.

Teiginio sąjungininke nėra naujausia politinė šalies istorija: moterys savivaldybėse, Seime ar Vyriausybėje nėra jokia naujiena nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo (taip, statistiškai jų ten mažiau nei vyrų, bet mažiau ne dėl to, kad neišrinkdavo, o dėl to, kad nekandidatuodavo), o prezidento rinkimuose anuomet plačiajai visuomenei visiškai nežinoma Dalia Grybauskaitė jau pirmame ture lengvai įveikė šešis konkurentus (dvi moteris ir keturis vyrus – visi tam tikrą politinę patirtį ir žinomumą jau turėjo); po ketverių metų ji perrinkta antrai kadencijai, taip pat lengvai antrame ture nugalėdama europarlamentarą Zigmantą Balčytį (prieš tai pirmame nugalėjusi šešis vyrus).

Bet gal tai joks kontrargumentas? Gal taip nutiko, nes jie visi savomis profesinėmis patirtimis, išsilavinimu, iškalba buvo tikri nykštukai palyginus su šia gigante? Ir nieko bent apylygio jai visoje politinėje Lietuvos padangėje neatsirado? Rimtai?

O gal vis dėlto kur kas panašiau į faktinę tikrovę būtų sakyti, jog ji ir jie – jie visi – vidutiniai ir niekuo neįspūdingi, tad D. Grybauskaitė jokių asmeninių individualių pranašumų – išskyrus nebent nedalyvavimą vietinėje politikoje ir todėl neturėjimą progų nusipelnyti antipatijos – kaip tik ir neturėjo? Ir išrinkta. Nei jos lytis, nei šeimyninė padėtis, nei „Respublikos“ leidinių grupės paskleisti gandai homofobijai mobilizuoti en masse „mūsų tamsiai visuomenei“ nepadarė jokio neigiamo įspūdžio.
Moterys savivaldybėse, Seime ar Vyriausybėje nėra jokia naujiena nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo. Taip, statistiškai jų ten mažiau nei vyrų, bet mažiau ne dėl to, kad neišrinkdavo, o dėl to, kad nekandidatuodavo.
Nida Vasiliauskaitė

„[...] iš dviejų lygių kandidatų vis tiek pasirenkamas vyras“ yra prof. D. Leinartės aksioma: ne ką reikia įrodyti, o kuo remiantis įrodinėjama ir aiškinama visa kita. Šiuo atveju, rinkimų rezultatai.

Trumpame tekste daug kartų spėjant pakartoti dar vieną nepateisinamai aksioma laikomą tezę, esą konkrečiai šiedu kandidatai visa kuo buvo lygūs ir vienodi, ir tik lytis juos skyrė.

Nors tiek daug rašyta ir kalbėta, kad skyrė (nepaisant kai kurių panašumų: profesijos, ryšių su stambiuoju kapitalu ir konservatoriais, tariamo „nepriklausomumo“, aptakaus visoms rinkėjų grupėms – kairei ir dešinei – skirto kalbėjimo ir visiškos idėjinės bejėgystės) kai kas pakankamai svarbaus: ankstesni politiniai pasirodymai (arba jų nebuvimas), o ypač – bendravimo etika, stilius, tonas, leksika, reakcija į konkurentus, agresijos lygis, gerbėjų strategijos socialiniuose tinkluose.

Vienoje rinkimų kampanijos pusėje nebuvo nieko ypatingo, o kitoje – ekstremalus, piktybinis nesąžiningumas, nevalyvas dėmes savoje suknutėje pateikiant kaip prašmatnius aksesuarus. Valingas negirdėjimas ir nesiklausymas.

Skaldymas, pritempinėjimas, absurdiškų etikečių lipdymas, panieka, puikybė ir trolinimas, šūkaujant, kad „su Igrida“ privalo būti kiekvienas netamsuolis ir ypač kiekviena moteris (jei kas šiam spaudimui nepasiduoda, tai tik todėl, kad „savarankiškai nemąsto“ ir, veikiausiai, yra „valstietis“ arba „vatnikas“), kad mužiko manieros yra ne kas kita, kaip aristokratizmas, šokiai provincijos giminės baliuje – gracingas baletas, akis badantis nepriklausymas skaitančiai žmonijos daliai – erudicija, o nesuvokimas, kad Seimas ir socialiniai tinklai skiriasi nuo turgaus (turguje, beje, seniai niekas taip nebesielgia) – paperkantis nuoširdumas.
Balsuoti už moterį tik todėl, kad ji – moteris, yra tas pat, kaip balsuoti už vyrą tik todėl, kad jis – vyras: šis menamas mąstymas, taip noriai avansu projektuojamas į G. Nausėdos rinkėjus, pačios I. Šimonytės kampanijai būdingas tikrai ir akivaizdžiai.
Nida Vasiliauskaitė

Atkakli pastanga sukurti įspūdį, kad tik buvimas moterimi ir tik mizoginiškoje šalyje gali sukliudyti užsidėti pergalės vainiką šiai Gėrio, Grožio ir Tiesos atstovei. O kur dar sugebėjimas antro turo išvakarėse lygioje vietoje įžeisti dalį savo krikščioniško elektorato ir atsakyti į priekaištus tolesniais įžeidinėjimais.

Tokie politiškai nereikšmingai niekai, ar ne? Ne. Piliečiai rinkosi ne tarp Vyro ir Moters, ne tarp „tradicinės šeimos“ ar „netradicinės“, ne tarp patriarchalizmo ir liberalumo, o tarp viešą fasadą gerbiančio, mandagaus, taktiško, nieko neįžeidinėjančio geros vilnos kostiumo su blizgančiais batais ir prezidente tapti įsisvajojusio Rokiškio Rabinovičiaus.

Ši hipotezė suderinama su faktais, paaiškina, kas ir kodėl įvyko, tuo tarpu hipotezė apie „moterį“ – ne.

Lietuvoje moterys nebalsuoja kolektyviškai „už moterį“ ne todėl, kad jos – užguitos patriarchato aukos, o todėl, kad turi akis, ausis ir galvas. Todėl, kad nėra seksistės (balsuoti už moterį tik todėl, kad ji – moteris, yra tas pat, kaip balsuoti už vyrą tik todėl, kad jis – vyras: šis menamas mąstymas, taip noriai avansu projektuojamas į G. Nausėdos rinkėjus, pačios I. Šimonytės kampanijai būdingas tikrai ir akivaizdžiai).