Savaitės apžvalgoje – Ramūnas, laimėjęs visus trejus rinkimus, Europos Parlamento vienuoliktukas ir eilinis konservatorių pralaimėjimas.

G. Nausėdą išsirinkom penkeriems metams prezidentu. Susipažinkim iš arčiau.

Gimė Gitanas Klaipėdoj, abu tėvai buvo žemaičiai. Vaikystėj Gitanas knygų nemėgo, skaitė tik vieną ir vienintelę – Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykius“.

Matyt, paveiktas Dunduliuko Gitanas buvo toks šiek tiek chuliganavojantis, būdamas septynerių paėmė kaulą kieme ir įsivaizduodamas, kad yra olimpietis, taip metė, kad iškalė langą ir pabėgo. O tada laukė milicijos ir įsivaizdavo, kaip visą gyvenimą praleis niūriame kalėjimo pastate be jokių karjeros prošvaisčių.

Mokykloje Prezidentas neapsiėjo be pravardžių, o kaip be jų. Jį pravardžiavo Avinėliu.

Bet Avinėlis buvo muzikalus, grojo akordeonu, labai nemėgo jo ir išsikliančino tėvų, kad leistų pakeisti į gitarą. Ir dar mažasis garbanius dainavo chore Gintarėlis. Tai per giminės balius tėvai sakydavo: tas mūsų Gitanėlis, tai tik su gitarėle ir tik „Gintarėlyje“.

Knygų neskaitymas atsiliepė baigus mokyklą, kai Gitanas neįstojo į ekonomiką, nes neišlaikė matematikos egzamino. Neįstojus teko nusileisti ant žemės ir eiti dirbti pradžioje į vaistų sandėlį, o po to kroviku, kur būsimasis prezidentas išmoko... Dėti... Dėžę ant dėžės. Būtent dėl tos patirties šiandien jo garsusis namas yra taisyklingos dėžutės formos.

Po metų, matyt, paskaitęs ne tik Dunduliuką, Gitanas grįžo antram kartui į egzaminų sektorių. Tą kartą jau įstojo į pramonės ekonomiką ir bestudijuojant užnešė jį likimas į vestuves. Ne savas, bet ten pastebėjo gražią merginą ir tol suko ratus, kol ponia Diana neatsilaikė prieš nepaprastai gerą pasiūlymą visą gyvenimą vargą vargti.

Čia paliekame ankstyvąjį Gitaną ir keliaujam į bręstančio Gitano periodą.

1987 metais jis pradeda dėstyti Vilniaus universitete, Gitanas prisimena, kad su šeima tekdavo dalintis „Snickersą“ į tris dalis, nes visi norėdavo paragauti. Kaip žinia, tuomet dėstytojo specialybė nelabai buvo gerai apmokama. Ne taip, kaip dabar – dabar jau „Snickerso“ universiteto dėstytojui dalintis nebereikia. Su sąlyga, kad tas dėstytojas po paskaitų vairuoja taksi.

Esminės permainos galvoje įvyko Gitanui išvykus studijuoti į Vokietiją, kaip jis pats sako: šarabanai susisuko, nes jis pamatė daug prekių lentynose, pasakė „fuck socializmą“ ir iš karto pasidarė centro dešinės kandidatas. Vokietijoje jį pasivijo Sausio 13-oji ir jis niekada neslėpė, kad tą dieną buvo ne prie parlamento, o jau po mėnesio kartu su lietuvių bendruomene žygiavo palaikymo mitinge Bonoje.
Gitanas Nausėda su žmona

1993 metais tapo mokslų daktaru apsigynęs disertaciją tema „Pajamų politikos kryptys infliacijos ir stagfliacijos sąlygomis Lietuvos pavyzdžiui“, kas realiai išvertus į žmonių kalbą reiškia: „Kur babkės?“

Tais pačiais metais Nausėda tapo žurnalistu ir pradėjo rašyti ekonominius komentarus į „Lietuvos rytą“. Jaunesniam žiūrovui paaiškinsiu. Čia šiandien jūs bet kuris galite rašyti komentarus ir į „Lietuvos rytą“, ir į DELFI, o tada komentarus rašydavo tik išrinktieji ir atrinktieji.

Dar po metų įsidarbino Lietuvos banke ir tapo komercinius bankus prižiūrinčio departamento viršininko pavaduotoju.

Bręsdamas Gitanas palengva kopė karjeros laiptais Lietuvos banke: išsitarnavo iki pinigų politikos departamento direktoriaus, valdybos nario, o 2000 metais, matyt, davęs tūkstantmečio pasižadėjimą kažką gyvenime pakeisti, perėjo į brandžiojo Gitano periodą.

Pirmasis brandžiojo periodo žingsnis, literaliai žingsnis, – Gitanas vieną dieną išėjo pro Lietuvos banko duris ir sparčiu žingsniu patraukė į Vilniaus banką, užlipo pas tuometį banko valdytoją Julių Niedvarą ir pasakė: „Noriu dirbti.“ Niedvaras paklausė: „Kuo?“ „Vyriausiuoju ekonomistu“, – pasakė Nausėda. Vėliau pokalbio metu abu išsiryškino, kad nė vienas nežino, ką tai reiškia ir ką daro vyr. ekonomistas, bet Niedvaras pasakė: „Gerai, būk, daryk, viskas tavo rankose.“

Ir Gitanas pradėjo daryti – Vilniaus banke, o vėliau SEB banke. Nors dar būtų galima pasakyti, kad SEB bankas pradėjo daryti Gitaną. Bankui reikėjo veido ir bankas ėmėsi jį konstruoti. Taip atgaivintas Gitanas atnešė populiarumą ir žmogiškąjį veidą SEB bankui.

Per trylika „Pinigų kartos“ metų šimtus kartų teko bendrauti su Nausėda ir galiu nuoširdžiai pasakyti – jis buvo geras, jis buvo labai geras. Jis buvo geidžiamas visų žiniasklaidos priemonių, nes atrodė gerai, turėjo sodrų balsą, sudėtingus dalykus mokėjo paaiškinti paprastai, tiesiog spinduliavo ekspertiškumą ir, kas svarbiausia, visada būdavo pasiekiamas, visada galėdavo duoti interviu ar atvykti į laidą.

Pats Gitanas yra sakęs, kad per 18 metų SEB banke nepajudėjo karjeros kryptim nė per nago juodymą, bet pamažiukais pradėjo judėti politine kryptimi. 2004 metais tapęs Valdo Adamkaus rinkimų štabo nariu, o laimėjus rinkimus – visuomeniniu jo patarėju.

2008 metais, kai visuomenė ėmė dairytis Adamkaus įpėdinio, pats Adamkus sakė tiesiai šviesiai: turiu numatęs žmogų, gyvena Lietuvoje, nedalyvauja politikoje ir yra už mane jaunesnis. Realiai prezidentas apibrėžė maždaug du su puse milijono žmonių, bet visi nusprendė, kad jis kalba tik apie Nausėdą.

Pats Nausėda tuo metu komentavo, kad visi pamąsto kai kuriais gyvenimo etapais kažkuo tapti, kad ir kosmonautais. Nu šitų tai Lietuvoj netrūksta.

Bet taip nusprendė ne tik dėl Adamkaus, oi ne. Labiausiai dėl to reikia kaltinti „Baltijos tyrimus“. Būtent jie dar kokiais gūdžiais du tūkstantaisiais ėmė traukti į savo mėnesinius reitingų tyrimus ne tik politikus, bet ir šiaip žmones, kurie įstrigdavo kitiems žmonėms.

O įstringa, aišku, tie, kuriuos dažniausiai matai arba televizoriuje, arba laikraštyje.
Gitanas Nausėda, Valdas Adamkus

Koks bus iš Gitano Nausėdos prezidentas?

Ogi velnias žino. Daugiausia baimių kyla dėl to, kad realiai iš komforto zonos jis buvo išėjęs tik porą kartų. Pirmą – jau minėtas atvejis, kai Baltarusijoje su kitais Gintarėlio choristais gavo į akį nuo vietos vandensvydininkų.

O antras, kai staiga pasirodė visuomenės nuomonės tyrimai, pagal kuriuos Ingrida Šimonytė jį aplenkė. Ir tada Gitanas tiek susijaudino, kad užuot dažęs Velykų kiaušinius, ėmė feisbuke skųstis ir konservatorius išvadino gaidžiais arba Vladą Gaidį konservatorium, dabar tiksliai neprisimenu.

Žodžiu, kaip kad rašė Rimvydas Valatka, ar sugebės atlaikyti prezidentas smūgį?

O jų tikrai bus. Užsienio politikoje dar įmanoma pasislėpti už NATO arba ES sijono ir iš ten rodyti špygas rusams. Juolab, kad norėdamas suvokti, kaip elgiasi Putino režimas, prezidentas turi tik prisiminti, kaip jis gavo į snukį 11 klasėje.

Tai vidaus politikoje bus sudėtingiau.

Faktiškai, kažkokios didesnės atramos tarp partijų jis neturi. Gali jis kažkiek pasiremti socialdemokratais, nes savo pirmajame interviu juos vienintelius paminėjo net du kartus.

Prezidento aptakumas ir toks dalykas, kaip jis pats sako: nei geras, nei blogas, nei džiugina, nei nedžiugina.

Nei malonus, nei nemalonus. Žodžiu, kol kas naujasis prezidentas kaip vienas alaus per pietus – nei gerai, nei blogai.

Tačiau didžiausias klausimas lieka neatsakytas. G. Nausėda buvo išrinktas vadinamuosiuose „gero oro“ rinkimuose. Ekonomika auga, žmonės turtėja, seniai karo nebuvo, viskas „čiki“.

Tai ir pasirinko tokį, kuris atrodė mažiausiai žadantis pasiūbuoti laivelį. Todėl ir žiūri tauta į Nausėdą, kaip Maltos bišonas Kukis žiūrėjo į Nausėdą.

Bet jeigu staiga kokia apysunkė krizė, jeigu ekonomika ims sloguoti, jeigu, neduokdie, kažkokie konfliktai netoli mūsų sienų, geras oras tuoj baigsis, ir tada teks žiūrėti, kaip prezidentas orientuojasi darganoje.

Geriausia, kad tokių išbandymų netektų patirti nei jam, nei mums visiems. Antra geriausia, kad ir jis pats spėtų išmokti būtų prezidentu, ir pasirinktų komandą, kuri padėtų jam mokytis. Nes prezidentinis „nei moku, nei nemoku, nei žinau, nei nežinau“ mūsų jaunoje demokratijoje nepraeis. Tad sėkmės naujajam prezidentui. Juk mes žinojom, kad jis bus prezidentas dar tada, kai pats Gitanas to nežinojo.