Yra temos, kurios yra amžinos ir auksinės, ir jos surenka begales peržiūrų. Viena iš jų yra mano tema apie paslaugėlių prašytojus, prakeiktus nemokamo gero kaulytojus, trupinių rinkėjus, gražiai krachaborais vadinamus.

O Dieve šventas, kiek mes juos purškiam nuodais kaip tarakonus, ir jie nesibaigia. „Čia jums bus kaip reklama, honorarams nieko neturim nusimatę, bet tikrai pasklis apie jus žinia.“

Šitą įžūlų mėšlą girdi visi atlikėjai, dizaineriai, muzikantai, veterinarai, aktoriai, vieši žmonės, advokatai, kirpėjai, floristai – padarykit mums tą ir tą, sudalyvaukit, pažiūrėkit va šitą bylutę, pažaiskit su spalvom, pastumdykit čia logotipą, pagydykit, pagrokit padainuokit už nemokamai, mes pinigėlių neturim šitam nusimatę, nesiekiam pelno, ubagiukai esam, jums neturėtų būt sunku, mes jus nuvešim, parvešim ir dar alkanų nepaleisim.

Paslaugėlės, talkos ir dovanėlės už ačiū. Lietuviškas vėžys.

Mano geriausia girdėta klasika buvo iš vieno renginio, kur įžūlumas buvo kosminio lygio: „Tai, kad mes nesiūlome pinigų, nereiškia, kad mes jūsų nevertinam.“ Ne, rupūže jūs, tai būtent tą ir reiškia, kad aš jums esu nulinės vertės, kad jūs mane laikote mulkiu ir dar manote, kad tokie jūsų žodžiai liks nenubausti. Pasikviesk taksi ir pabandyk taksistui nemokėti ir pasakyti, kad jį užtat labai vertini ir gerbi, bet jo paslaugėlei neliko pinigėlio.

Yra dar pusė velnio, kai kalba eina apie tokias profesijas, kurias bent jau kai kurie žmonės supranta, o man dažnai tenka daryti tokius dalykus, kurių niekas darbu nelaiko. Labiausiai, žinoma, visiems atrodo, kad ne darbas yra mano restoranų apžvalgos, nors ką aš čia aiškinu, uždirbkit tiek per pusmetį, kiek aš gaunu už vieną pavalgymą, tada kalbėsim.

Žmonėms atrodo, pavyzdžiui, kad man būtų malonumas kažkur nueiti paragauti jų ruošiamos vakarienės (dar parašo, kad jų koks plovas yra skaniausias visoje jų giminėje, nors nieko aš nežinau apie jų giminę), ir dar pavalgyti nemokamai (jie tai pabrėžia), arba eiti su nepažįstamais žmonėmis gerti alaus ir „paplepėti apie šį bei tą“ – dažnai sako „būtų smagu“. Ta prasme, kad jums būtų smagu. Man tai būtų valanda ar dvi mano labai brangaus laiko. Jūs net neįsivaizduojat, kiek mano laikas yra vertas, bet jums atrodo, kad mano laikas yra bevertis, deja. Nenoriu ginčytis ir jūsų bauginti.

Man dažnai tenka daryti tokius dalykus, kurių niekas darbu nelaiko. Labiausiai, žinoma, visiems atrodo, kad ne darbas yra mano restoranų apžvalgos, nors ką aš čia aiškinu, uždirbkit tiek per pusmetį, kiek aš gaunu už vieną pavalgymą, tada kalbėsim.
Andrius Užkalnis

Vienas mano draugas man pasakė kažkada: „Viskas, kas yra nemokama, žmonių nėra vertinama.“ Ir niekas nėra teisingesnio dalyko pasakęs. Jei nori, kad tave rimtai vertintų, pakabink ant savęs kainos etiketę. Lietuvis į nieką rimtai nereaguoja, kol nepamato kainos. Aš šitą žinau pagal savo straipsnius: įdėk į antraštę ką nors apie eurus, ir skaitomumas dvigubai didesnis. Auksinė taisyklė, prisiminkite, kai pradėsite rašyti portalams. Jei jus kas nors pakvies.

Todėl aš nusprendžiau save pardavinėti, nurodęs kainas, kiek kainuoja bendravimas su manim (tam yra speciali programėlė, nauja, lietuviška, kurios pavadinimo nerašysiu, kad čia nebūtų jokios reklamos – nebūtų tai teisinga ar padoru).

Patiko žiūrėti, kaip kai kurie žmonės pasiuto nuo tos minties, kad mano laiką galima nusipirkti (jie, tikriausiai, labiausiai pasiuto nuo to, kad jie negali įpirkti nė keturiasdešimt penkių minučių mano laiko), nors visada taip buvo, kad buvau perkamas ir parduodamas: buvo tarifai renginiams, kiek kainuoja mano paskaita ar kalbėjimas, buvo tarifai, kiek man mokėdavo už televizijos ir radijo laidas, buvo ir yra tai, ką aš gaunu už savo tekstą ir kiek aš gaunu už reklamą.

Ar man skauda ir ar man ne gėda, kad aš gaunu už valandą savo pastangų tiek, kiek kitas gauna už mėnesio darbą? Ne, nes aš žinau, kad daugiau nei tris dešimtmečius dirbau tam, kad būčiau, kas esu dabar.
Andrius Užkalnis

Todėl aš nemanau, kad man reikėtų gėdintis, kad imu pinigus už restorano parinkimą jūsų uošvienės jubiliejui arba už patarimą apie maršrutą Kalifornijoje, arba į kokį restoraną nueiti jums Los Andžele – jeigu jums reikia, tai jums mano paslaugos bus kažko vertos, ir prie to turės būti kaina.

Ar man skauda ir ar man ne gėda, kad aš gaunu už valandą savo pastangų tiek, kiek kitas gauna už mėnesio darbą? Ne, nes aš žinau, kad daugiau nei tris dešimtmečius dirbau tam, kad būčiau, kas esu dabar. Kas esu dabar? Žinokit, labai neblogai jaučiuosi, ir manau, kad man gyvenime pasisekė.

Bet labiausiai man rūpi išnaikinti Lietuvoje tą valstietišką paslaugos ir talkos kultūrą, kur žmonės vieni kitiems padeda nemokamai. Dirbti nemokamai – jokia garbė, joks gerumas. Dirbti reikia už pinigus. Protinga yra gauti atlyginimą už savo įgūdžius ir savo žinias, o ne švaistyti bet kam. Amerika yra turtinga, nes žmonės ima pinigus už kiekvieną pastangą, ir niekas vieni kitų negraužia dėl to, kad nori uždirbti.

Lietuvoje žmonės vis dar gėdinasi, kai pardavinėja dalykus arba darbus. Tai turi kuo greičiau baigtis. Pinigai yra gėris, uždarbis yra gėris, ir tai yra siekiamybė. Pradėsim būti turtingi, kai baigsim gėdintis turto ir pajamų.