Be abejo, demokratinės valstybės, galvoja P. Višinskis, užtikrinančios žodžio laisvę. Bet čia pat priduria: jei piliečiai nejaus atsakomybės, ji atves valstybę arba prie diktatūros, arba prie valstybės griūties. Šiandieniniai įvykiai mūsų Tėvynėje byloja, kiek P. Višinskis buvo teisus.
D. Grybauskaitė bandė valdyti diktatoriškais metodais, bet tam nebuvo sąlygų: visų pirma reiktų keisti mūsų Konstituciją, ribojančios būvimą Prezidento kėdėje dviem kadencijomis; antra, laisvos sienos ir diktatorinės apsupties nebūvimas. Tačiau mūsų valstybę griaužia antras kirminas.
Vieni iškopia į valdžią, pasinaudodami lietuvių liaudies posakiu (ir tikėjimu, kad negalim skriausti, turinčių proto negalią): duok durniui kelią – ir davėm… Ir valdžioje atsidūrė Ramūnas Karbauskis. Ar jis kaltas, kad nežino, ką daryti su ta valdžia? Manau, jis tiki, kad žino. Bet ar mąstantis galėtų taip elgtis? Ir taip be atsako lieka klausimas, kodėl R. Karbauskis nori sukelti vyriausybinę krizę?
Būti verslininku ir politiku nė vienas ir tas pats. Prisimenu Ost-see akademie (Vokietija) po diskusijų viena Suomijos parlamentarė paklausė: kodėl pas jus tiek daug biznio atstovų Seime, negi jie Seime uždirba daugiau ir Jūsų Konstitucija leidžia parlamento nariui tuo pat metu būti ir verslininku? Atsakiau: kai išrenka, jie atsisako verslo, jį perduoda žmonai ar vaikui. „O Jūs tuo tikite?“ – išgirdau.
Valstybės stabilumą garantuoja Konstitucijos nekeičiamumas. Kaip atrodys valstybė, jei po kiekvienų Seimo rinkimų bus keičiami keli Konstitucijos straipsniai? Kodėl R. Karbauskiui taip svarbu buvo sumažinti seimūnų skaičių?
Peršasi mintis: korumpuotoje šalyje mažesnį skaičių lengviau nupirkti ir pigiau kainuoja reikalingų įstatymų verslų grupėms priėmimas. Dar daugiau: R. Karbauskis mąsto, kaip sumažinus referendumo kartelę? Šitų veiksmų kitaip kaip valstybės pamatų ardymu nepavadinsi.
Kodėl, nepavykus referendumui, turi keistis vyriausybė? Juk referendume nekeltas klausimas apie vyriausybės darbą. Pats R. Karbauskis kartoja: Viktoras Pranckietis neblogai atlieka savo pareigas, bet Gediminas Kirkilas nori to posto, kitų atveju griaus vyriausybę.
Bet, kai buvo formuojama vyriausybė, LSDP frakcija buvo didesnė ir ji nekėlė tokio klausimo ir vyriausybės stabilumui nebuvo grėsmės. Po Darbo kodekso pakartotinio priėmimo tikrieji socialdemokratai paliko koaliciją, bet kai kuriems save vadinantiems socialdemokratais nesinorėjo palikti savo kėdžių atskilo nuo partijos ir sukurpė savo.
Kirkilėnus pažįstu daugeli metų. Kai 1988 metais pajudėjo Sąjūdžio banga, sąjūdiečių grupės steigėsi įvairiausiose žinybose. Išgirdome, pirmoji tokia grupė įsisteigė Vilniaus miesto Lenino rajono LKP komitete. Ją sudarė atsakingi komiteto darbuotojai, bendravę su kūrybinėmis sąjungomis.
Sužinojusi tai, sunerimo LKP CK vadovybė. Jų nuostabai, pirmoji sekretorė Janina Gagilienė palaikė sąjūdiečius. Jie neišdrįso griebtis sankcijų. Komitete dirbo ką tik baigęs partinę mokyklą Gediminas Kirkilas. Jis tapo tarpininkų tarp sąjūdiečių ir funkcionierių. Nuo tol ir prasidėjo G. Kirkilo politinė karjera (sugebėjo prisisukti prie valdžią turinčiųjų).
Ypač jam sekasi, kai valdžioje atsiduria bestuburiai. Tokie buvo socialdemokratai, kai partijos pirmininko kėdę patikėjo Algirdui Butkevičiui, kuris, tapęs premjeru, priimant Darbo kodeksą, remiantį darbdavių interesus, išdavė socialdemokratų idėjas.
Prezidentė D. Grybauskaitė pagrįstai jį vetavo. Socialdemokratai pasiekė, kad veto būtų atmestas ir tragiškai pralaimėjo Seimo rinkimus. Valstiečiai, žadėdami priimti minėtą Darbo kodeksą, didele persvarą laimėjo rinkimus. Atsidūrę valdžioje, pasielgė kaip socialdemokratai.
Dabar galutinai atsiskleidė, kas rūpi Kirkilo kompanijai: dėl postų jie viskam pasiryžę – tegul vyriausybė bus neveiksni. Blaivus protas turi pasufleruoti R. Karbauskiui: Kirkilai negali trokšti pirmalaikių rinkimų. Pastarieji rinkimai įrodė: rinkėjai galutinai juos nušluos iš politinės arenos. Manau, jie patys tai puikiai supranta. Be jų Seimas bus veiksnesnis.
Prisiminkim: Seimuose, išskyrus A. Butkevičiaus vadovaujamos vyriausybės meto, veikė Istorinės atminties išsaugojimo ir tyrimo komisijos (dabar vėl veikia). Jos atnaujinimą Seimo valdyboje blokuodavo G. Kirkilas ir Irena Šiaulienė. Jie ne apskritai pasisakydavo prieš, o vis siūlydavo atidėti svarstymą... kitam posėdžiui. Ir taip tęsėsi ketverius metus...