Šiaip tai būtų normalus darbinis susitikimas be didesnių naujienų. Bet norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kas vyko išvakarėse: skubus naujos daugumos – valstiečių, socdarbiečių ir tvarkiečių memorandumas ir formalaus kultūros komiteto pirmininko Ramūno Karbauskio pareiškimas, kad S. Skvernelį į premjerus koalicija galės siūlyti tik jei prezidentas pritars memorandumui.
Tokios išankstinės sąlygos – įžūlus nepagarbos išrinktajam prezidentui demonstravimas. Kiek anksčiau Karbauskis prabilo apie tai, kad panaikins prokuratūros darbą dubliuojančias Seimo komisijas, jei prezidentas imsis Prokuratūros. Kas tai? Bandymas išsukinėti rankas prezidentui, jam dar net nepradėjus eiti pareigų?
Sprendžiant iš S. Skvernelio pasisakymo iškart po susitikimo su išrinktuoju prezidentu, kad galutinis sprendimas bus po liepos 12-osios, galima spėti, kad G. Nausėda tinkamai atsakė į ultimatumus. Valdančiosios koalicijos pareiga be jokių išankstinių sąlygų pasiūlyti premjerą. Žinoma, jeigu tokia valdanti koalicija apskritai yra.
Rinkimai baigėsi. Sveiki sugrįžę į realybę. Ingrida Šimonytė numanydama rinkimų baigtį, įsijungus balsuojantiems „prieš“ Karbauskio, Uspaskicho ir Tomaševskio simpatikams, pakvietė visus Lietuvos piliečius gerbti ir pasitikėti išrinktuoju prezidentu.
Šimonytės elektoratui to priminti nereikia. O štai R. Karbauskiui, atrodo, vis dar sunku suprasti, kad reikalauti išrinktojo prezidento „atsidėkojimo“ už paramą antrajame ture yra, švelniai tariant, truputį neadekvatu.
Tiesa, Karbauskio politinėje biografijoje tų neadekvatumų jau prisikaupė tiek, kad netgi artimiausiems partijos bendražygiams atrodo per daug.
Viktoras Pranckietis neketina trauktis iš Seimo pirmininko pareigų vien tam, kad būtų patenkinta atskilusios nuo socialdemokratų socdarbiečių vienuolikės ambicija pasodinti Kirkilą į vieno iš valstybės pirmųjų asmenų poziciją. Ir Kirkilas, ir Bernatonis – ne politikos naujokai, ir puikiai supranta, kad tai – paskutinė jiems pasitaikiusi proga, ir kad artimiausi rinkimai sėkmės jiems nežada. Spėjama, kad būtent dėl to derybose dėl koalicijos keliamas ir rentos nepatekusiems į Seimą parlamentarams klausimas.
Išrinktasis prezidentas pažadėjo tokį įstatymą vetuoti – tad nedviprasmiškai atmetė ir dar vieną galimą ultimatumą.
Gal ir nėra visiškai naivu tikėtis, kad valstiečiai į kadencijos pabaigą subręs tapti tikra partija ir pasiūlys savo lyderiui pailsėti, kol nepriskaldė dar daugiau malkų... O susidėjus su teista tvarkiečių partija ir faktiškai jokio elektorato nebeturinčiais socdarbiečiais tokia grėsmė visiškai reali.
Apskritai, jei valstiečiai rimtai galvoja apie savo perspektyvas patekti į kitos kadencijos Seimą, turėtų paskatinti S. Skvernelį perimti partijos vairą ir derybas dėl koalicijos. Tokį šansą iki liepos 12-osios jie dar turi.
Bet visiškai nieko tragiška nenutiks ir tuo atveju, jei tokios koalicijos, kokios užuomazgas matome šiandien, sudaryti nepavyks, ir S. Skvernelis atsistatydins.
Žadamas portfelių perdalijimas tikrai neduotų daugiau stabilumo valstybės mastu. Sveikas protas reikalautų laikytis profesionalų Vyriausybės principo, ypač likus visiškai nedaug laiko iki kitų Seimo rinkimų.
Premjero pareigas tokiu atveju kuo puikiausiai galėtų perimti kad ir Rokas Masiulis (tas pats, ant kurio griežia dantį socdarbiečiai už tai, kad iškrapštė „bebrus“ iš „Lietuvos geležinkelių“, o valstiečiai už tai, kad atleido Vaitkų iš Klaipėdos uosto; tas pats, kuris suvaldė krizę švietimo sistemoje, kai nei premjeras, nei buvusi švietimo ministrė nežinojo, ką daryti). Skvernelis tuo tarpu galėtų vesti partiją į naujus rinkimus, išvengdamas atsakomybės už nepadarytus darbus.
Baigianti kadenciją prezidentė Dalia Grybauskaitė tvirtai palaikė ministrus profesionalus, nors daugumiečiai kartais atvirai tyčiojosi, nesuprasdami, kokią naudą atneštų valstybei tų profesionalų siūlomi projektai (kaip, pavyzdžiui, oro susisiekimo infrastruktūros modernizavimas).
Išrinktojo prezidento G. Nausėdos pasakymas, kad nereikėtų painioti stabilumo ir stagnacijos, teikia vilčių, kad ir jis palaikys nepriekaištingai dirbančius ministrus. Tik kažin, ar paskubomis lipdomos daugumos atstovai tokias subtilias užuominas pagauna.
Praktiškas sprendimas paankstinti Seimo rinkimus ir perkelti juos į pavasarį pareikalautų konstitucinės daugumos Seime ir pakartotinių balsavimų. Turint omeny sumaištį didžiausios frakcijos gretose ir visišką socdarbiečių nesuinteresuotumą baigti kadenciją anksčiau, Seimo paleidimas gali atrodyti net truputį praktiškesnė ir paprastesnė procedūra.
Iš tiesų tos dėlionės turbūt ir bus didžiausias galvosūkis pradedančiam eiti pareigas prezidentui. Šiaip ar taip, dauguma G. Nausėdos rinkėjų balsavo už vienintelę žinią – gerovės valstybę. Ir norėtų jos kuo greičiau. Nes gyvenimui turtėjant, auga ir lūkesčiai. O kai tie lūkesčiai vis atidedami, žmonės darosi nelaimingi.
Na, tie paprasti žmonės, kurie balsavo už padorias pensijas ir atlyginimus, leidžiančius išlaikyti šeimą, išsakė teisėtus lūkesčius. Bet realybėje tarp tų lūkesčių ir galimybių tebėra praraja. Ir reikia tikro ekonomikos proveržio, norint tą prarają įveikti.
Kas jau kas, o G. Nausėda, būdamas ekonomistas, tikrai nesitiki ištraukti gerovės valstybę tarsi triušį iš skrybėlės. Ne veltui jau pirmąją dieną po pergalės įvardijo savo konkurentę prezidento rinkimuose kaip galimą premjerę.
Iš tiesų, daugelis žmonių Lietuvoje mato ją kaip lyderę, galinčią garantuoti proveržiui reikalingą vyriausybės politiką. Aišku, po Seimo rinkimų... Tik jeigu prognozės apie Europos ekonomikos lėtėjimą pasitvirtins, po tų rinkimų palankus ekonomikos augimo laikas gali būti prarastas, taigi – ir objektyvios proveržio galimybės.
Gera žinia iš išrinktojo prezidento – kad žada pats aktyviai dalyvauti biudžeto įstatymo rengime – taigi, stengsis per daug laiko neprarasti ir užtikrinti būtinus veiksmus jau dabar.
Pažadas siekti didesnio perskirstymo mažinant socialinę atskirtį neabejotinai sulauks pasipriešinimo. Tas pasipriešinimas, žinoma, nebus visiškai atviras, bet pagrindo manyti, kad, pavyzdžiui, pats Karbauskis savo noru sutiks mokėti ne lengvatinius mokesčius, tikrai nėra.
Rastume ir daugiau pavyzdžių, kaip stambaus kapitalo atstovai išvengia didesnio apmokestinimo pasinaudodami painių įstatymų teikiamomis galimybėmis. Norint iš tiesų pasiekti didesnį perskirstymą tektų išskaidrinti mokesčių sistemą. Ne visiems tai naudinga. Ir ne visi turtuoliai pasiruošę parodyti solidarumą su „varguoliais“. Užtat išradingumo jiems galima tik pavydėti...
Sveikintinas išrinktojo prezidento pažadas tęsti kovą su oligarchija. Tik kas ta oligarchija, su kuria reikėtų kovoti? Jeigu „MG Baltic“ – tai šis koncernas turbūt ilgam atsimins, kuo baigiasi bandymai neteisėtai daryti įtaką politikai, ir dabar apskritai stengiasi niekam neužkliūti.
„Achemos“ klestėjimo dienos – jau praeityje. Kas lieka? Matijošaitis ir Karbauskis? Abu patys užima politines pozicijas ir daro įtaką politikai be jokių legalių ar nelegalių lobistų tarpininkavimo. Netgi įtartinų rusiškų trąšų stumdymas nuo Karbauskio – kaip nuo žąsies vanduo. O kur dar nerealios galimybės pasinaudoti Europos parama?
Bet Karbauskiui to negana – labai norėtųsi ir kišeninio prokuroro, ir kišeninio nacionalinio transliuotojo... Ir kuo blogesnis Karbauskis už kurį nors merą, besinaudojantį kišeninės spaudos paslaugomis? Tiesa, dar yra Uspaskichas, kurį lyg ir priskirdavom prie oligarchų... Jo apetitai, atrodo, kiek mažesni, bet ir jis gali pareikalauti „atsidėkojimo“ už paramą antrajame prezidento rinkimų ture. Norėtųsi tikėti, kad išrinktasis prezidentas tokiems reikalavimams pagrindo nesuteikė...
Šiaip ar taip, prezidentas dar turi rezerve tas kelias karštas vasaros savaites iki inauguracijos, ir laikas veikia jo naudai. O pretendentai į daugumą karštligiškai skuba, susirašinėja viešais moralizuojančiais laiškais, kartais iššauna sau į kojas... Tik nereikia mūsų gąsdinti, kad Lietuva liks be valdžios. Konstituciniai mechanizmai veikia ir numato įvairias galimybes. O jeigu toliau nuo valdžios liktų R. Karbauskis ir G. Kirkilas su Bernatoniu – galima būtų tik lengviau atsikvėpti.