Dabartinis įstatymas numato, kad programose gali būti skleidžiama informacija, kuria siekiama propaguoti kultūrinę, sporto, socialinę ir (ar) šviečiamąją veiklą ir politiką arba tokios veiklos ir politikos iniciatyvas. Nors LRT televizijos ir radijo programose reklama draudžiama nuo 2015 m., tačiau galioja išimtis, kurią ir noriu aptarti. Kviečiant diskutuoti ir pagalvoti, o ne iškart DRAUSTI.
Taigi apie draudimus ir (ne)reklamą LRT etery. Kultūra turėjo būti šios vyriausybės prioritetas. Garsiai kalbėjo, garsiai skelbė, Seime sukūrė Kultūros komitetą ir maždaug ties tuo baigė paramą kultūrai. Pastarųjų dienų Venecijos bienalės šviesoj ir mūsų menininkų laimėjimuose pasišildyti smagu. Seime kalbėjome apie paramą kultūrai ir prisimintas atvejis apie buvusią, didelio atgarsio sulaukusią Kauno bienalę. Tam, kad ji įvyktų kuratorė turėjo laiduoti ir savo turtu. Pripažinkim, keistokas paramos modelis prioritetinei sričiai.
Kaip paramą ir paskatas kultūrai matyčiau ir šią LRT įstatymo išimtį. LRT tapus įvairių kultūrinių, pilietinių, sporto projektų informaciniu partneriu ar rėmėju, juos ne tik anonsuoja LRT eteryje, bet ir parodo jų rėmėjus. Tai būtina sąlyga, kad kultūriniai ir kiti projektai apskritai būtų pajėgūs tokį rėmimą pritraukti, nes jei finansiniai rėmėjai negautų atspindėjimo eteryje, jie neturėtų motyvo remti.
Kaip atrodytų modelis, jei neliktų jokios galimybės parodyti rėmėjų? Visas finansavimas priklausytų tik nuo valstybės paramos. Gali būti, kad įvairūs kino, muzikos, teatro festivaliai, renginiai regionuose, paramos ir kiti mažesnės, siauresnės auditorijos renginiai apskritai neįvyktų.
Pasak pačios LRT, be galimybės viešinti rėmėjų LRT programose būtų prarasta galimybė rasti rėmėjų ir plačiai žinomiems tradiciniams kultūros renginiams, kaip „Dainų dainelė“, Lietuvos dainų šventė, Lietuvos moksleivių dainų šventės, kino festivalis „Scanorama“, Vilniaus knygų mugė, Pažaislio muzikos festivalis ir panašioms iniciatyvoms.
Taip, LRT gauna valstybės asignavimus iš biudžeto. Ir tik apie 5 proc. LRT biudžeto sudaro komercinės lėšos, gautos iš kultūrinės, socialinės, šviečiamosios informacijos skleidimo, kultūros ir sporto renginių bei jų transliacijų rėmimo pranešimų skelbimo, politinės reklamos ir reklamos internete. Iš jų finansuojamos svarbios transliacijos – popiežiaus vizitas, A. Ramanausko-Vanago valstybinės laidotuvės. Transliacijos sutraukė plačią žiūrovų auditoriją, bent akies krašteliu stebėjusieji tiesiogines transliacijas gavo tikrai kokybišką produktą. Ar tai būtų įmanoma be papildomų lėšų – klausimas lieka atviras.
Bet darsyk grįžčiau prie Agnės Širinskienės pasiūlymo esmės – pirma, daugelis mažų kultūrinių renginių netektų galimybės anonsuotis bei pritraukti rėmėjų, neturėdami galimybės paviešinti informacijos apie juos. Tas pats ir su sporto transliacijomis, ypač nišinių sporto šakų. Kiek turi būti altruistinis renginio rėmėjo tikslas ir noras remti, be galimybės būti paviešintam?
Kita vertus, matyt, labiausiai užkliuvo ne tai. Rašydama pataisą dėl reklamos transliavimo, labiausiai nerimavo dėl buvusios politinės reklamos LRT transliavimo etery ir nevisai planuotai pasibaigusių rinkimų. Politinės reklamos transliavimas LRT eteryje – atskiras klausimas, apie kurį galima diskutuoti. Bet bijau, kad to neapsižiūrėjimo kely kartu su nuoskaudomis dėl pralaimėjimų vėl nukentės kultūros laukas.
Besikreipę žiniasklaidos atstovai būtent ir rašo apie diskusijos inicijavimą dėl LRT dalyvavimo reklamos rinkoje bei teisės aktų peržiūros. Viešus klausymus dar tik turėsime Kultūros komitete, o valdantieji ėmė ir paskubėjo vėl suregistruoti neaptarę. Todėl ir nenoriu palaikyti pasiūlymo drausti, be diskusijų.