Kas lėmė rezultatą Prezidento rinkimuose?
Tikslesnėms I. Šimonytės nelaimėjimo priežastims reikėtų detalesnių kiekybinių sociologinių tyrimų, tačiau jei remtumėmės fokus grupių atsakymais ir politine Lietuvos bei kitų šalių patirtimi, šiandien Gitanas Nausėda laimėjo rinkimus nes a) buvo vyras (kandidatavęs po dviejų moters valdymo kadencijų), b) kalbėjo apie taiką, vienijimąsi ir buvo aptakus, kas leido skirtingoms rinkėjų grupėms į jį susiprojektuoti labai skirtingus lūkesčius bei c) atėjo į rinkimus iš nepolitinio pasaulio.
Žmonės fokus grupėse bei gatvėse, kalbėdami apie savo pasirinkimo motyvus, neretai minėjo, kad po dešimtmečio prezidentės moters vadovavimo norėjo prezidento vyro ir po dešimtmečio kietos, griežtos linijos prezidento, norėjo žmogaus, kuris būtų taikesnis, minkštesnis, labiau sutaikantis, o Nausėda tokiam taikytojo vaidmeniui ir įvaizdžiui tiko labiau, nes buvo ne politikas, nesusijęs su partijomis. Todėl I. Šimonytė būtent šiuo postgrybauskaitišku laikotarpiu jo įveikti paprasčiausiai negalėjo – dauguma veiksnių veikė prieš ją.
Konservatorių parama taip pat antrajame ture nepadėjo išplėsti galimybių, kai buvo konkuruojama su kandidatu be politinės afiliacijos. Tačiau žvelgiant atgal ir matant galutinį rezultatą, tai nebuvo lemiamas veiksnys. Grybauskaitė prieš tai dvejus rinkimus buvo laimėjusi su konservatorių parama, bet tada jai teko konkuruoti ne su populiariu nepartiniu naujoku, bet abu kartus su socialdemokratų partijos iškeltais kandidatais – ilgamečiais partijos nariais.
Nepaisant galutinio rezultato I. Šimonytė šiuose Prezidento rinkimuose Lietuvos politikoje pademonstravo tai, ką su „Tesla“ elektromobiliais ir „SpaceX“ kompanijos raketomis Elonas Muskas padarė Amerikos verslo ir inovacijų srityse. Įsiveržė ir perdalino politinę rinką, išstumdama iš jos pasenusius „produktus“, įvedė naują politikos standartą (nepopulistinis, nepataikaujantis politikos turinys bei kitoks – atviras, nuoširdus ir neplastmasinis politikos stilius), tačiau kaip ir dažnos inovacijos bei konkrečiai, elektromobiliai mašinų rinkoje – šiuo metu dar neužėmė dominuojančios padėties.
Opozicijos ir konservatorių rezultatas
Su Prezidento rinkimų antruoju turu vykę Europos Parlamento rinkimai leido įvertinti ir dabartinį partijų populiarumą bei akivaizdžiai parodė, kad dabartinės valdančiosios koalicijos dienos po 2020-ųjų Seimo rinkimų iš esmės suskaičiuotos. Valstiečių (12,56 proc.) + socialdarbiečių (2,36 proc.) + tvarkiečių (2,73 proc.) + Tomaševskio bloko (5,50 proc.) palaikymas tesudaro mažiau nei ketvirtadalį balsuojančių rinkėjų. Ir net jei prie šio bloko priskirtume nebeparlamentinę Darbo partiją su 8,99 proc. – tai bus mažiau nei trečdalis balsų. Opozicija (TS-LKD, LSDP, LRLS + Maldeikienė) surinkusi virš 48,72 proc. laimėjo, todėl akivaizdu, kad dabartinės valstiečių valdžios su R. Karbauskiu ir S. Skverneliu priešakyje kitą rudenį jau nebeturėsime.
Kalbant konkrečiau, Europos Parlamento rinkimus laimėjo konservatoriai ir socialdemokratai. TS-LKD gavo virš 248 tūkstančių balsų (19,74 proc.) bei 3 mandatus, o socialdemokratai – 200 tūkstančių balsų (15,88 proc.), 2 mandatus.
Būdama stipriausia centro dešinės jėga, turinti palaikymą tiek regionuose, tiek didžiuosiuose miestuose, laimėjusi paskutinius EP rinkimus ir esanti pagrindine politine alternatyva valstiečiams Seime, TS-LKD turi gerą perspektyvą likus nebedaug laiko iki Seimo rinkimų.
Kodėl kairieji taip susirūpino G. Landsbergiu?
Nebloga dešiniųjų perspektyva kelia nerimą kairiesiems. Todėl labai nenustebino paskutinis politologo Kęstučio Girniaus straipsnis, raginantis atsistatydinti TS-LKD pirmininką Gabrielių Landsbergį. Paprastai Vakaruose įprasta partijų pirmininkams atsistatydinti tada, kai partijos pralaimi rinkimus. Lietuvoje tuo tarpu K. Girnius siūlo radikalią politologinę inovaciją – pirmininkui atsistatydinti tada, kai partija pirmauja reitinguose, laimėjo paskutinius rinkimus ir dar pagerino savo rezultatą tiek santykine, tiek absoliučia prasme.
K. Girnius garsėja ne vienu prieštaringu pareiškimu ir tipiškai kairiosiomis, netgi prorusiškomis pažiūromis. Pasak jo, Lietuvos užsienio politika per daug proamerikietiška, o partizano Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą paniekinusį Viačeslavą Titovą smerkti ir bausti yra klaida, Ukrainos ir Gruzijos į NATO priimti nereikia bei Lietuva turinti švelninti tiek retoriką, tiek politiką Rusijos atžvilgiu, nes dabar laikosi pernelyg griežtos pozicijos. Ir, žinoma, reikia įvesti progresinius mokesčius.
Jei ne K. Girniaus amerikietiškas diplomas, iš esmės jo pažiūros būtų netoli nuo to ką visąlaik užsienio politikoje viešai kartojo nomenklatūriniai kairieji – J. Veselka, P. Gylys ar V. P. Andriukaitis – bei ką Lietuvos kontekste galima įvardinti prorusiška laikysena. Prisidengus JAV diplomu, diplomatiškiau tai būtų galima nurašyti daliai JAV demokratų partijos sluoksnių artima, tarp JAV universitetų socialinių mokslų profesūros populiaria tipiškai kairuoliška, leftistine laikysena, naivokai ir per rožinius akinius žvelgiančia tiek į tarptautinius santykius, tiek į ekonomiką.
Todėl kritika iš prorusiško (ar bent jau soft on Russia) kairuoliško apžvalgininko dešiniųjų lyderiui yra geras signalas, kad dešinieji yra gerame kelyje.
Tą rodo ir elementari matematika ir balsų skaičiai. Be didelių interpretacijų ir išvedžiojimų, štai keletas skaičių ir faktų apie TS-LKD gautus balsus palyginimui iš G. Landsbergio vadovavimo laikotarpio.
2012 m. Seimo rinkimai – TS-LKD (pirmininkas A. Kubilius) – 206 590 balsų (3 vieta daugiamandatės sąraše).
2016 m. Seimo rinkimai – TS-LKD (pirmininkas G. Landsbergis) – 276 275 balsai (1 vieta daugiamandatės sąraše). G. Landsbergis vienintelis iš konservatorių laimėjo vienmandatę apygardą Kaune bei surinko daugiausiai asmeninio reitingo balų iš visų politikų (pralenkė tiek S. Skvernelį, tiek R. Karbauskį).
2014 m. EP rinkimai – TS-LKD (pirmininkas A. Kubilius) – 199 393 balsų, 2 mandatai.
2019 m. EP rinkimai – TS-LKD (pirmininkas G. Landsbergis) – 248 736 balsai, 3 mandatai.
Ne kieno nors paskirtam, bet visuotiniuose ir tiesioginiuose demokratiniuose rinkimuose pirmąkart įveikus iš pradžių Ireną Degutienę, o vėliau sutriuškinus ir P. Saudargą, Ž. Pavilionį, M. Majauską, G. Landsbergiui pavyko atnaujinti ir modernizuoti senstančią ir populiarumą prarandančią partiją, padaryti ją priimtina jaunesniam, nuosaikesnių nuostatų elektoratui bei taip sustabdyti konservatorių elektorato eroziją, prasidėjusią natūraliai besitraukiant vyresniajai tremtinių, Sąjūdžio rinkėjų kartai.
Tai, ką 2016 m. pasėjo G. Landsbergis (beje, tiesiogiai prisidėjęs prie I. Šimonytės apsisprendimo jungtis į TS-LKD Seimo rinkimų sąrašą ir kandidatuoti Antakalnyje), vis ryškiau duoda vaisių. Auga jaunimo politinis aktyvumas, daugėja TS-LKD rinkėjų.
Taip, dar yra nemažai paveldėtų iššūkių dėl partijos kaip antrojo pasirinkimo nepopuliarumo, tačiau pozityvi trajektorija bei jaunimas, kuris Lietuvoje priešingai Amerikoje vyraujančioms tendencijoms ir madoms, yra linkęs balsuoti už dešiniuosius, suteikia konservatoriams pozityvią perspektyvą bei kelia nerimą kairiesiems.