Trumpai Erichą von Mansteiną galima apibūdinti šiais garsaus anglų karo teoretiko ir istoriko H. B Liddello Harto žodžiais: „Tai buvo žmogus, įstengęs šiuolaikišką požiūrį į manevrinius kovos veiksmus derinti su klasikiniu supratimu apie manevravimo meną, iki smulkmenų nusimanantis apie karinę techniką ir turintis didelį karvedžio talentą.“
Tačiau šis įvertinimas labai santūrus. Iš tiesų Mansteinas buvo tiesiog neprilygstamas karvedys Antrajame pasauliniame kare, be to, pasaulinę šlovę pelniusios atsiminimų knygos „Prarastos pergalės“ autorius.
Per Rusijos kampaniją Erichas von Mansteinas užkariavo Krymą ir paėmė Sevastopolio tvirtovę. Po Stalingrado tragedijos, sumaniai vadovaudamas armijų grupei „Pietūs“ kautynėse prie Doneco ir Charkovo, jis įstengė sužlugdyti didžiulį kiekybinį pranašumą turinčių sovietų mėginimus atkirsti visą vokiečių kariuomenės pietinį sparną ir dar kartą perimti iniciatyvą.
Kai Rytų fronte vykstantis Vermachto paskutinis didelis puolimas – operacija „Zitadelle“ – dėl kituose frontuose susiklosčiusios situacijos buvo nutrauktas, Mansteinui teko ypač sunki užduotis vadovauti kariuomenei gynybos mūšiuose su kur kas gausesnėmis priešo pajėgomis.
Nors Hitlerio dėl politinių ir ekonominių priežasčių duodami kariniu požiūriu neracionalūs įsakymai labai ribojo Mansteino veiksmus, jis, atlaikydamas nuolatinį priešo spaudimą, vis tiek įstengė išsaugoti savo armijų grupę „Pietūs“ ir per Ukrainą atsitraukti už Dniepro. Kai vokiečių 1-ajai tankų armijai kilo pavojus būti apsuptai, Mansteinui pavyko sukurti drąsų planą, kuriuo remdamasi ši armija tiesiog nušlavė kelią pastojusias sovietų armijas.
Knygoje pateikiamas gyvas ir įsimenantis kovų Rytų fronte paveikslas, iš kurio skaitytojas gali susidaryti labai tikrovišką įspūdį apie vokiečių kariuomenės laimėjimus ir netektis, apie karių narsą bei pasiaukojimą.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Apskritai galėčiau tik pasakyti, kad man, štai jau daug metų esančiam fronte, kai tekdavo spręsti tokius sunkius uždavinius, tada nebuvo galimybių matyti, jog šalyje viešpataujantis režimas išsigimsta. Taip pat tuo metu negalėjau suprasti, kas iš tikrųjų yra Hitleris, įžvelgti tai, kas dabar atrodo savaime suprantama.
Aišku, ir kariniuose reikaluose negalėjau nepastebėti Hitlerio daromų klaidų vadovaujant karo veiksmams. Kodėl nemaniau, kad galima jį pašalinti prievarta, jau minėjau anksčiau.
Dėl savo pareigų galiu pasakyti, kad man gana dažnai kildavo noras jų atsisakyti. Dažnai, kai Hitleris nesutikdavo su mano siūlymais ar mėgindavo įsikišti į vadovavimą armijų grupei, prašydavau Generalinio štabo viršininką pranešti Hitleriui, kad jis pasirinktų kitą vadą. Tačiau to, kas visada kartu su artimiausių bendražygių prašymais mane įtikindavo nesitraukti iš posto, negalima tiesiog apibūdinti nuvalkiotais žodžiais: „Aš norėjau užbėgti už akių didesniam blogiui.“
Greičiau tai buvo įsitikinimas, kad, ko gera, nė vienas štabas neįstengs taip, kaip mūsiškis, ištvėręs ne vienerius metus sunkiuose mūšiuose, susidoroti su vadovavimo kariuomenei užduotimis mūsų lemiamame fronto ruože. Mano pasitraukimas būtų reiškęs ne tiesiog vado pasikeitimą, bet kur kas daugiau.
Vadovavausi pareigos man pavaldžiai kariuomenei, kuri taip pat pasitikėjo vadu, jausmu. Negalėjau palikti jos likimo valiai. Tik neišvengiama žūtis, kuri būtų grėsusi mano kariuomenei, galėjo priversti pateikti prašymą dėl atsistatydinimo kaip paskutinės priemonės, kad gautume iš Hitlerio tai, kas būtiniausia. [...]
Ūmus ginčas su Hitleriu kilo, kai jis pamėgino suversti man kaltę dėl armijų grupės fronte nepalankiai susiklosčiusių įvykių. Jau prieš kelias dienas generolas Zeitzleris man pasakė, kad Hitleris kartą tikinęs, esą armijų grupės štabas neprotingai eikvojo jam skirtas pajėgas.
Aš paprašiau Zeitzlerį mano vardu pasakyti Hitleriui, kad armijų grupės štabas negalėjo nieko kita rinktis, tik panaudoti mums skirtas divizijas, nes jas gaudavome tik atskirai, paprastai pernelyg pavėluotai.
Dabar Hitleris tikino, jog mes norėjome, kad „visada kovos veiksmai būtų tik manevrinio pobūdžio“. Rudenį jam sakyta, kad Dniepro linija bus išsaugota. Bet esą vos tik jis, Hitleris, skaudama širdimi sutiko, kad būtų atsitraukta už šios upės, kai pareiškiama, jog reikia atsitraukti toliau, nes priešas prasiveržė prie Kijevo.
Aš atsakiau, kad taip ir turėjo išeiti. Jo (Hitlerio) įsakymu, mūsų pietinio sparno pajėgos gavo užduotį išsaugoti Donbasą, o vėliau – ir Dniepro rajoną, kai būtume galėję jas panaudoti sustiprinti mūsų šiaurinį sparną.
Tada Hitleris ėmė kalbėti, kad, žvalgybos iš oro duomenimis, buvo pastebėti vos keli atskiri priešo tankai, nuo kurių bėgo ištisi vokiečių kariuomenės daliniai, o dėl to nuolat atitraukiama fronto linija. Kadangi Hitleris aviacijos žvalgybos duomenis gaudavo tik iš KOP vadovybės, manau, jog Göringas vėl parodė savo neapykantą sausumos pajėgoms.
Aš gana retai prieštaravau nuomonei, kad jei kariuomenė daugiau negali atsilaikyti atskiruose ruožuose, tai paaiškinama jos per dideliu nuovargiu, jėgų išsekimu ir sumažėjusiu karių skaičiumi. Armijų grupės vadovybė gana dažnai primindavo, kad, esant tokiems pernelyg ištęstiems frontams (ir nepakankamam papildymui), turi ateiti metas, kai kariuomenės jėgos bus išeikvotos. [...]
Kovo 30-osios rytą buvau pažadintas dėl netikėtos žinios, kad Hitlerio lėktuvas „Kondor“, į kurį jau įlipo feldmaršalas von Kleistas bei jo štabas, netrukus ketina nusileisti Lemberge (Lvove). Šis lėktuvas turėjo nuskraidinti mane su von Kleistu į Oberzalcbergą.
Tuo metu, kai aš su lydinčiu operatyvinio skyriaus viršininku Schulze-Büttgeriu ir adjutantu Stahlbergu laukiau Lvovo aerodrome nusileisiančio „Kondor“, mano štabo viršininkas kalbėjosi su generolu Zeitzleriu. Šis pranešė, kas mums, beje, ir šiaip buvo aišku, kad Hitleris nori von Kleistą ir mane pašalinti iš pareigų.
Kai Hitleris pranešė Zeitzleriui apie savo ketinimą, šis nedelsdamas paprašė jį patį atleisti, nes visada pritardavo man ir negali likti, jei aš pasitrauksiu. Bet Hitleris šiurkščiai atmetė jo prašymą, kuris paskui buvo pakartotas ir raštu. Dėl to sąžiningo ir atviro poelgio Generalinio štabo viršininkas buvo vertas didžios pagarbos! Šio paskutinio mano susitikimo su Hitleriu epizodą leisiu sau paimti iš dienoraščio, kuriame kitą dieną įrašiau:
„Vakare pas fiurerį. Įteikęs man kalavijus (papildomą apdovanojimą prie Riterio kryžiaus – vert. pastaba) jis pareiškė, kad nusprendė perduoti vadovavimą armijų grupei kitam generolui (Modeliui). Rytų fronte praėjo didelio masto operacijų, kurioms aš ypač tikau, metas. Dabar svarbu čia tiesiog tvirtai ginti pozicijas. Šio naujo vadovavimo kariuomenei metodo pradžia turėjo būti susieta su nauju vardu ir nauju šūkiu. Taigi keičiama armijų grupės, kurios pavadinimą jis taip pat ketina keisti, vadovybė.
Jis, Hitleris, nori tvirtai pabrėžti, kad tarp mūsų jokiu būdu nėra nepasitikėjimo atmosferos, kaip būta anksčiau dėl kitų feldmaršalų (kurių pavardes pasakė). Jis, Hitleris, kaip ir anksčiau, manimi visiškai pasitiki. Jis taip pat niekada nepastebėjo jokių trūkumų vadovaujant armijų grupei, negana to, pritardavo armijų grupės vadovybei. Bet jam taip pat aišku, toliau kalba Hitleris, kad pusantrų metų armijų grupės vadovybė vilko pernelyg sunkią atsakomybės naštą, todėl nusipelnė poilsio.
Jis žino, kad esu vienas gabiausių vadų, todėl netrukus vėl norės mane panaudoti. Bet šiuo metu man Rytų fronte nėra užduočių. Tai, ką ten dabar teks nuveikti, jam atrodė tinkamiausias yra Modelis, kuris sunkiomis aplinkybėmis sustabdė armijų grupės „Šiaurė“ atsitraukimą.
Aš atsakiau fiureriui, kad tikrai niekaip negaliu prieštarauti, nes jis mano, jog dabartinėmis aplinkybėmis sėkmingiau vykdyti užduotis galės kitas vadas, todėl nori atlikti atitinkamą pakeitimą. Aš taip pat manau, kad galiu perduoti vadovavimą Modeliui be esminės žalos šiam darbui, nes, pridūriau aš, jau imtasi priemonių išgelbėti 1-ąją tankų armiją: pirma, jo (Hitlerio) sprendimas permesti iš Vakarų SS tankų korpusą, antra, mano įsakymas armijai veržtis į vakarus šiauriau Dniestro. Taigi padaryta tai, ką iš esmės turi daryti armijų grupės vadovybė. Toliau bus svarbu, kad ji rūpintųsi pagalba ir moraline parama kariuomenei. Modelis su šia užduotimi taip pat susidoros.
Fiureris gyvai pritarė, kad Modelis bus ypač tam tinkamas žmogus. Jis lakstys po visas divizijas ir išspaus iš kariuomenės viską, ką galima. Į tai atsakiau, kad mano vadovaujamos armijų grupės divizijos jau seniai išspaustos iki galo ir kitam nepavyks iš jų nieko daugiau išspausti.“
Kaipgi atskirai nepaminėjus, ką Hitleris pasakė man per šį paskutinį susitikimą? Juk iš tikrųjų padoriai atsisveikino su manim. Viena iš priežasčių šiuo atveju buvo Zeitzlerio prašymas. Jis pareiškė, kad jei Hitleris nori pašalinti iš pareigų feldmaršalą von Kleistą ir mane, tegul bent jau pats mums apie tai praneša, dėl kokių priežasčių taip pasielgė!
Man buvo žinoma, kad Göringas ir Himmleris jau seniai siekė mane pašalinti. Ir vis tiek Hitlerio sprendimui esminį poveikį padarė tikriausiai tai, kad kovo 25 d. jam teko nusileisti man, kai anksčiau – dalyvaujant grupei asmenų – mano siūlymą atmetė. Kai Hitleris atsisveikindamas paspaudė man ranką, pasakiau: „Linkiu jums, mano fiureri, kad jūsų šios dienos sprendimas nebūtų klaidingas.“