Gabrielius Landsbergis neturi tos nuovokos, kurios jo senelis Vytautas Landsbergis turėjo su kaupu. Jis turėtų atsistatydinti iš partijos pirmininko posto, iš pareigų, kurios niekada jam neturėjo būti siūlomos ir kurių jis niekada neturėjo prisiimti. Juolab dabar, paaiškėjus, kad nepasiteisino lūkesčiai, jog jis politiškai subręs.
Gabrieliaus netinkamumas akivaizdus, palyginus jį su pirmtakais. V. Landsbergis tebėra viena kontroversiškiausių asmenybių naujausių laikų Lietuvos istorijoje. Nepaisant jo oponentų mėginimų nuvertinti jo istorinį vaidmenį, aiškinti, kad jis buvo tik vienas iš daugelio Sąjūdžio vadovų, jis yra vienintelis žmogus, kurį, neklastojant istorijos, galima laikyti antrosios nepriklausomos Lietuvos „tėvu“.
Ne jis vienas, bet visa Lietuva iškovojo nepriklausomybę, bet Landsbergis neginčytinai buvo primus inter pares, ką puikiai suprato kitų šalių vadovai, tarp jų ir Michailas Gorbačiovas. Be Landsbergio vadovavimo kelias į nepriklausomybę būtų buvęs sudėtingesnis ir sunkesnis.
V. Landsbergio kritikai dažnai teigia, kad jis lyg įsipareigojo po kiek laiko perleisti Sąjūdžio vadovavimą Romualdui Ozolui, kurio nuopelnai, rengiant dirvą išsivadavimui, gal buvo net didesni negu Landsbergio. Bet Ozolas stokojo deramos politinės nuovokos, kuo itin lengva įsitikinti perskaičius jo kalbas, skaitytas per televiziją 1990 m., kai buvo ministro pirmininko pavaduotojas. Abejoju, ar jis būtų gebėjęs atlaikyti Kremliaus spaudimą ir laiduoti Sąjūdžio vienybę.
Verta pažymėti, kad Landsbergis tapo Sąjūdžio vadovu „iš apačios“, jo kolegoms įsitikinus, kad jis tinkamiausias vadovas. Jis nebuvo paskirtas „iš viršaus“.
Tas pats galioja antrajam TS-LKD pirmininkui, Andriui Kubiliui. Su juo susipažinau 1989 m. vasarį, kai netikėtai gavau leidimą atvykti į Lietuvą. Tuo metu Kubilius buvo eilinis Sąjūdžio štabo darbuotojas, kuriam buvo nurodyta rasti man kambarį viešbutyje.
Kambario taip ir nerado, nes LKP ar KGB nurodė viešbučiams neduoti. Kubiliaus politiniai gebėjimai neliko nepastebėti, po dešimtmečio jis jau buvo premjeras, antrasis partijos žmogus.
Nėra neklystančių vadovų. Ir V. Landsbergis, ir Kubilius padarė nemažai klaidų, bet jie paliko neišdildomą poveikį partijai, kurią jie kūrė ir vedė.
G. Landsbergio kelias į politiką buvo kitoks. Jo karjerą iš esmės nulėmė tai, kad jis buvo partijos kūrėjo vaikaitis. Jei jis būtų buvęs Gabrielius Antanaitis ar Jonaitis, niekam nebūtų kilusi mintis nepasižymėjusiam 32 metų jaunuoliui skirti trečią vietą partijos sąraše rinkimuose į Europos parlamentą.
Tiesa, konservatorių rinkėjai jį mėgo, jam suteikė daugiausia pirmumo balsų. Jo karjera žaibiškai šuoliavo pirmyn, nepraėjus nė metams jis buvo išrinktas partijos pirmininku.
Jo kandidatūrą pasiūlė iš partijos pirmininko pareigų pasitraukiantis Kubilius, kuriam rūpėjo, kad partijos vadovavimo neperimtų krikščioniškasis partijos flangas. Iškeliant Gabrieliaus kandidatūrą buvo užtikrintas partijos patriarcho V. Landsbergio palaikymas, taigi ir pergalė partijos viduje.
Tuomet rašiau, kad būtų gerai, „jei G. Landsbergis susiprastų, kad jis nesubrendęs tokiam darbui, atsisakytų tokios garbės“. Turėjau vilčių, kad G. Landsbergis įsisąmonins, kad jis gali paveldėti iš senelio muzikos instrumentų, biblioteką, sodą, bet negali paveldėti politinės partijos vadovavimo. Klydau, šio paveldo jis neatsisakė. Bet neklydau, abejodamas, ar jis tinka šiam postui.
Išrinktas partijos pirmininku, jis nesuskubo sugrįžti į Lietuvą. Nors jis buvo išrinktas balandžio mėnesį, jis dar metus liko dirbti Briusely, nors manytum, kad reikėjo skubiai sugrįžti į Lietuvą, keliauti po kraštą, bendrauti su partijos skyriais, išklausyti partijos narių rūpesčių, juolab, kad tuomet dauguma apklausų rodė, jog Liberalų sąjūdis buvo tapęs populiaresniu negu TS-LKD, o jaunimas labiau palaikė liberalus.
Jo abejingumas naujoms pareigoms stulbino. Ne tik Landsbergis, bet ir trys kiti partijos vadovai – Valentinas Mazuronis, Rolandas Paksas ir Valdemaras Tomaševskis – negebėjo atsispirti europarlamentaro (algos?) traukai. Beveik metus G. Landsbergis buvo sunkiai pasiekiamas, nematomas ir negirdimas, nes, kaip ir dabar, neturėjo ko pasakyti.
Vaikai iš tėvų, žmonos iš vyrų perima vadovaujančius politinius postus labiausiai autokratinėse arba valdomos demokratijos šalyse. Argentina yra geriausias pavyzdys su Eva Peron ir Cristina de Kirchner. Nestebintų, kad Vidurio Azijos šalies vadovavimą perimti dabartinio prezidento giminaitis.
Demokratijose nėra normos, kuri draustų sūnui tapti tėvo įpėdiniu. Du William Pitt (tėvas ir sūnus) buvo Jungtinės karalystės premjerai XVIII–XIX a., ir abu buvo aukštai vertinami. Bet tokiais atvejais laukiama, jog įpėdinis parodytų, kad jis nusipelno tų aukštų pareigų, kad jis veiksmingesnis už kitus pretendentus, kad nėra tik nepotizmo pateptasis. Gabrielius to nepadarė, geriausiu atveju jis vidutiniokas, jei tiek.
Pastaruoju metu G. Landsbergis nėra padaręs didesnių klaidų à la R. Karbauskis, bet jis toliau blaškosi, nenustato aiškių veiklos gairių partijai. Po antrojo prezidento rinkimų rato jis leptelėjo, kad konservatoriai „mėgino netrukdyti“ Ingridai Šimonytei, bet „ne viskas pavyko“.
Nepasitaręs su Šimonyte, jis pareiškė, kad ją pakvies būti pirmąja konservatorių sąraše kitų metų Seimo rinkimuose ir pergalės atveju formuoti būsimąją Vyriausybę. Šitokiais pasisakymais jis duoda suprasti, jog pats nujaučia, kad kiti žmonės gebėtų geriau vadovauti partijai rinkimuose ir valdant šalį.
Nuoseklumas lyg reikalautų, kad jis perleistų partijos pirmininkavimą tinkamesniam politikui. Prieš kelias dienas jis atmetė šią galimybę, nes esą partijoje vyrauja patikrinti demokratiniai procesai, ir rinkimai bus kitais metais. Bet nustatyta rinkimų tvarka neužkerta kelio žmogui atsistatydinti anksčiau, pvz., jei jis susirgtų ar suprastų, kad netinka postui.
Yra kita priežastis, dėl kurios Gabrielius turėtų atsistatydinti. Rinkimai parodė, kad konservatorių partija dar neįveikė palaikymo lubų, kad daugelis rinkėjų instinktyviai balsuoja prieš TS-LDK. Nemažai konservatorių remia Gabrielių, nes jis V. Landsbergio anūkas, o dėl tos pačios priežasties dar daugiau rinkėjų balsuoja prieš konservatorius.
Jis partijos populiarumą mažina, ne didina. Antipatija konservatoriams veikiausiai sumažėtų, jei būtų kitas pirmininkas. Be to, oponentai gali su šypsena reaguoti į konservatorių didžiavimąsi savo vidine demokratija – kokia čia demokratija, jei renkami vienos šeimos nariai!
G. Landsbergis dar jaunas vyras. Jei jis išvystytų vadovo gebėjimų, jis galėtų kandidatuoti į partijos pirmininkus po kokių 15–20 metų. Bet dabar jam laikas pasitraukti.