2009 metais gerokai prieš prezidento rinkimus A. Sakalo, europarlamentaro, kvietimu svečiavausi Briuselyje. Atsitiktinai susitikome eurokomisarę Dalią Grybauskaitę. Iki to nebuvau jos regėjęs ir apie jos praeitį nieko tikro nežinojau. Buvo finansų ministre ir tiek.

Įsišnekėjom ir nuėjom gerti kavos. Aptarėm situaciją, jos skaldą į „brazauskinius“ ir „landsberginius“ ir kad ji pavojinga mūsų ateičiai ir reikia jungiklio. Pasiūlėm jai kandidatuoti. Ji muistėsi. Nežinau, ar anksčiau šia tema ji su kuo nors kalbėjosi.

Prasidėjus rinkimams, žiniasklaidoje parėmiau jos kandidatūrą. Po rinkimų ji man padėkojo. Rinkimų kompanijos metu sužinojau, kad ji dirbo partinėje mokykloje ir iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. priklausė M. Burokevičiaus partijai, tai yra, stovėjo mūsų Nepriklausomybės atstatymo priešų gretose.

Apie partinę mokyklą turėjau aiškią nuomonę. Tai mūsų priešų būstinė: jos veikėjų už savo mokslinius darbus buvau išvadintas „buržuazinių nacionalistų“ ir „revizionalistų“ idėjų skleidėju. Bandžiau pats sau pasiaiškinti: nieko stebėtino, kad jauna mergina, neturinti artimųjų, būdama mūsų priešų apsuptyje bijojo Sąjūdžio.

Stebino, kad ją vienu metu rėmė Brazauskas ir V. Landsbergis. Mąsčiau: gal ir jie suprato, kad reikia baigti su priešprieša. Po laiko supratau: koks buvau naivuolis.

D. Grybauskaitė, tapusi Prezidente, atsiskleidė. Pasidomėjau jos mokslu ir kitomis jos gyvenimo detalėmis (labai negražios). Ji kiaurai permirkusi autoritotaristine ideologija: partija yra valstybės valdymo mechanizmas, dėl to ji turi būti viena.

Nuo pat pirmųjų savo prezidentavimo dienų D. Grybauskaitė bandė sugriauti besiklostančią mūsų daugiapartinę politinę sistemą. Ji puikiai įsavinusi stalinistinę mąstyseną: „kas ne su manim, tas prieš mus“ ir „visos mūsų nesėkmės apspręstos priešų“. Stalinistai teigė: „esam imperialistų apsuptyje“, dabar – visur matom Kremliaus ranką.

Susipažinus su panelės D. Grybauskaitės biografija, klausimas, ar galima buvo iš jos tikėtis ko nors kito.

Mūsų problema: nenorim mąstyti, bet norim gerai gyventi ir norim, kad tuo pasirūpintu kažkas kitas.

Savo pamąstymus norėčiau užbaigti XIX amžiaus pradžios vokiečių mąstytojo Georgo Hegelio žodžiais: kiekviena tauta turi tokią vyriausybę, kokios verta. Nekalbu apie valdžias, okupantų primestas. Mums gi niekas parašiutu nenuleidžia: patys išsirenkam, o paskui jas ruguojam. Mąstykim ir jauskim savo atsakomybę.