Nesu gavęs malonių, mokesčius moku kaip visi, man niekas nesuteikė nei buto, nei kūrybinių dirbtuvių, nei valstybinio užsakymo: viskas, ką gavau iš Lietuvos Respublikos, tai geriausią pasaulyje piliečio pasą ir pilietybę, apie kurią negaila pasisakyti niekur pasaulyje. Bet tai čia kiekvienam Lietuvos piliečiui taip.
Apdovanojimų nesu gavęs, kas yra gerai, nes nelabai žinočiau, kur ir kada juos segėti: neturiu net švarko, o ant džemperio negi užsisegsi. Vaikštau paprastai su marškinėliais. Na, jūs matėte nuotraukose. Be to, nebūtinai ir nusipelniau.
Į Daukanto aikštę mane buvo pakvietę vieną kartą, ir tas buvo smagu. Kalbėjomės su prezidente apie politiką ir dabar gerai žinau, kaip ji moka šukuoti Putiną prieš plauką ir kodėl kažkada nesusitiko su buvusiu JAV prezidentu Baracku Obama, ir teisingai padarė. Apie tai dar pakalbėsim.
Su Dalia Grybauskaite mes susitinkam šiaipjau kartą per metus, per Vilniaus knygų mugę. Nesigirsiu, bet ji visada prie manęs prieina, o aš jai padovanoju savo naujausią knygą. Paskutinį kartą sako: „Galėjot iš anksto užrašyti.“ Sakau, prezidente, aš gi nežinau, kad jūs prieisit. „Ne, jūs žinot, kad prieisiu.“
D. Grybauskaitė visada man palinki rašyt taip, kaip rašau. Net jei daug kam nepatinka. Aš žinau, kad ji mano tekstus skaito. Nemanau, kad jai viskas patinka. Bet jei patinka, girdėjau, ji atkreipia dėmesį ir pacituoja.
Regis, 2011 metais, kai jau buvau susiruošęs grįžti iš Anglijos, prezidentė suabejojo, ar būsiu patenkintas grįžęs. „Kodėl taip sugalvojote?“ Sakau, man čia įdomiau. „Įdomiau gal, o ar būsit laimingesnis, tai labai pažiūrėsim.“ Ir nueidama pasakė, kad Lietuvai manęs reikia.
Kai JAV prezidentas B. Obama, per savo neišmanymą ir naivumą, bandė įtikti Rusijai – Rytų Europos sąskaita, D. Grybauskaitė rado geriausią protesto formą.
Nesusitikti. Nes šitą populiarusis prezidentas tikrai pastebės, ir tikrai atkreips dėmesį. Tai buvo puikus žingsnis, kurio Lietuva nesuprato, bet vien tai buvo prezidentės charakterio ir ryžto parodymas.
Prie prezidentės D. Grybauskaitės praėjo didžiulis Lietuvos istorijos dešimtmetis.
Ne tik euro įvedimas, bet ir didieji skandalai ir pavojai, Vladimiro Putino įsisiautėjimas Rusijoje, Krymo aneksija, finansų krizė (kuri griuvo ant Lietuvos kaip tik pasikeitus prezidentams), didžioji emigracijos banga ir jos nuslopimas ir atsisukimas atgal, prieš pat prezidentei paliekant postą, „Snoro“ banko problema ir taikus jo užmigdymas, kad neplistų liga po visą Lietuvos finansų sistemą, Britanijos „Brexit“ tragedija, kurios masto mes kol kas dar nesuvokiame, Donaldo Trumpo išrinkimas JAV, pakeitęs istorijos eigą į tą pusę, kuri yra labai paranki mums, nes tai buvo pirmas prezidentas, kuris nuo mūsų nesislapstė ir aiškiai dėstė sąlygas, kuriomis JAV gins Lietuvą – šie dalykai nebuvo D. Grybauskaitės nuopelnas, bet būtent ji vedė šalį per neramius istorijos vandenis.
D. Grybauskaitę kaltino esant „konservatorių statytine“, bet ji niekada tokia nebuvo, tiesiog jos vertybės sutapo su konservatyvia ideologija dėl paprastos priežasties: ekonomistai ir finansininkai yra visada konservatyvūs, nes moka skaičiuoti ir žino, iš kur atsiranda pinigai, vertė ir turtas.
Britanijos premjerė Margaret Thatcher yra sakiusi: „Socializmo problema yra ta, kad kitų žmonių pinigai [kuriuos tu atiminėji] galų gale baigiasi.“
Vertė nekuriama, perdalijant tai, ką uždirbo kiti. Paprasta tiesa yra tokia, kad konservatyvumas kyla iš mokėjimo skaičiuoti, o socializmas yra tolygus tikėjimui horoskopais ir vienaragiais.
Jeigu reikėtų priežasties pastatyti D. Grybauskaitei paminklą, tai būtų suskystintų dujų terminalas. Energetinė nepriklausomybė yra Lietuvai svarbi taip, kaip žmogui svarbi jo sveikata, ir šalis, prijungta prie rusiškų dujų vamzdžio, tiek pat skiriasi nuo normalios šalies, kiek ligonis, prijungtas prie lašelinės, skiriasi nuo sveiko žmogaus.
Dėl epinio Andriaus Kubiliaus vyriausybės neapsižiūrėjimo mes neturime branduolinės elektrinės, bet tai ką darysi. Ne viskas pasiseka iškart.
D. Grybauskaitė per tą dešimtmetį nešė ant savo pečių daugiau, negu normalus žmogus būtų pakėlęs per gyvenimą, ir nešė nesiskųsdama ir nė karto neparodydama, kad jai sunku arba kad nusibodo.
Per dešimt metų būtų buvę atleistina bent tris kartus pasakyt, kad žinot, man nelaiko nervai. Aprėkt ką nors ir trenkt durimis, arba sakyt, aš važiuoju atostogų, o jūs čia nors grabais užsivartykit, kai grįšiu, pasikalbėsim. Bet ji to nepadarė. Ir todėl drįstu teigti, kad prezidentė parodė praktiškai karališką atsparumą ir pareigos jausmą.
Daugelis visuomenės grupių turi priežasčių būti nusivylę prezidente, ir aš suprantu, kad subjektyviai, širdimi man būtų labai norėjęsi jos greitesnės ir griežtesnės reakcijos į violetinį Klonio gatvės puspročių jovalą.
Aš būčiau džiaugęsis, jei D. Grybauskaitė būtų mergaitės ėmimui pasiuntusi tankų batalioną, ir įsakiusi specialioms policijos pajėgoms nuo Daukanto aikštės išvaikyti „kreidutininkus“ vandens patrankomis, kad nė žymės neliktų tų kreidučių ant grindinio ir nė kvapo oželyčių, „antiskiepininkų“ ir kitokių violetinių, bet aš žinau, kad, kaip ir visada, prezidentė turėjo balansuoti įvairias visuomenės nuomones, spaudimo grupes ir interesus. Prezidentės darbas yra kentėti ne tik protingus, bet ir kvailius, ir ji tai darė nuostabiai gerai. Aš taip nesugebėčiau.
Ir todėl aš nesutinku su kritika, kad prezidentė nenoriai bendravo su žmonėmis ir nebuvo itin komunikabili.
Dievas mato, aš būčiau dar mažiau komunikabilus jos vietoje. Bet kas būtų. O dėl suderintų interviu klausimų – aš jums sakau, tuo stebėtis gali nebent tie, pas ką pokalbiams nebuvo atėję pradedančių žurnalistų su žiniomis ir pasiruošimu žemiau plintuso. Net ir aš pats kartais derinu klausimus, nes man gyvenimas per trumpas su nepasiruošusiais rašliavotojais bendrauti. O čia prezidentė.
Žinote, kuo kiečiausios Anglijos mokyklos, kuriose mokosi aristokratų ir karalių vaikai, skiriasi nuo visų likusių pasaulio mokyklų? Ten ugdo ne žinias, o charakterį. Viskas pajungta charakterio ugdymui, nes žinias galima paskui susirinkti arba galima pasisamdyti žmonių, kurie turi žinių. O tam, kad galėtum valdyti pasaulį, pirmiausiai reikalingas būtent charakteris.
Aš nenoriu, kad D. Grybauskaitei būtų atidengtas paminklas. Paminklai yra menka dėkingumo išraiška. Man užteks žinoti, kad aš ir prezidentė baigėme tą pačią mokyklą (Salomėjos Nėries gimnaziją Vilniuje), ir kad jos pasiekimai ir darbai drieksis paskui ją ir tada, kai ji bus nuėjusi nuo politinės arenos. Tai pirmoji Lietuvos prezidentė, kuri puikiai žinoma pasaulyje, ir, aš jums pažadu, bus žinoma dar labiau, nes jos karjera nesibaigs šių metų liepos mėnesį.
Amerikoje oficialusis prezidento himnas yra „Hail to the Chief“ – „Sveikinam vadą“. Lietuvoje prezidentas savo himno neturi, bet jei turėtų, jis turėtų būti „Sveikinam Dalią“. Mums labai pasisekė dešimt metų turėti tokią prezidentę. Ačiū jums už tarnybą ir už kantrybę, prezidente D. Grybauskaite.