Ar jis bus teisingas ir ištikimas savo pažadams, ar pasielgs taip pat, kaip ir daugelis kitų politikų? Ar jis galvos apie visų žmonių gerovę, ar daugiau tarnaus stipriesiems? Ar jį vidaus ir užsienio politinės jėgos nepastatys į savo vietą, nepriklausomai nuo tų pažadų, kuriuos jis davė savo rinkėjams? Tokių klausimų daugybė.
Žmonės laukia atsakymų ir į senus klausimus: kur eina valstybė, kokie jos tikrieji prioritetai, ar bus sutelktos visos valstybės pajėgos demografinei krizei įveikt, kada pasibaigs švietimo reformos, ar turės kada nors valstybė atsakingą kultūros politiką, ar pavyks įveikti korupciją, visuotinį susvetimėjimą, socialinę atskirtį, ar bus kada nors atgaivinta pagarba žmogui, ar įvyks esminis lūžis valstybės politikoje?
Sekmadienio vakarą, užbaigdamas 9 mėnesius trukusį debatų maratoną, naujasis Prezidentas pasakė savo pirmąją kalbą. Vieniems tai buvo be galo sunkių ir alinančių varžybų finišas, kitiems – ilgus mėnesius prie ekranų viliojusio reginio pabaiga.
Per tą laiką buvo visko: juoko ir susierzinimo etapų, keistų pozų ir galios demonstravimų, bauginimų ir grasinimų, gudravimų ir išsisukinėjimų, vulgarių patyčių ir savitarpio žeminimų, šnekų pakeltu tonu ir kalbėjimo vienas per kitą. Tik Gitanas Nausėda visada išliko stebėtinai santūrus, ramus, susikaupęs ir racionalus. Net tada, kai prisieidavo aštriau atsikirsti, savitvarda jo neapleido. Jis rodė patį aukščiausią ir, rodos, niekam kitam nepasiekiamą inteligencijos ir kultūringumo laipsnį.
Bendravimas neįmanomas tarp žmonių, kurie išsyk atmeta tarpusavio pasitikėjimo galimybę. Jie pasmerkti gyvuliškos jėgos, fizinių galių demonstravimui, nesibaigiančiam visų karui prieš visus. Produktyvus bendravimas galimas tik tarp asmenų, tikinčių palankiu nusiteikimu suprasti vienas kitą. Todėl sakome, turi pasibaigti įsisenėjusi neapykantos, keršto kurstymo, tarpusavio žeminimo formos. Ir atgimti bent dalis tų elementarių pagarbos formų, kurias kaimo sodybose matė ne tik J. Tumas-Vaižgantas, bet ir kai kurie šiandien gyvi vyriausios kartos žmonės.
Jeigu norime išsaugoti savo tautą ir jos sukurtą valstybę, pirmiausia turime įveikti savo fiziologinę neapykantą, tarpusavio menkinimo ir niekinimo praktikas, kurias pagimdė kraštutinis susvetimėjimas, konkurencinis egoizmas ir radikalus individualizmas. Tik tada jų vietoje galės atsirasti partneriškos diskusijos, kurių pagalba bus įmanoma objektyviau spręsti ne tik dalykines gyvenimo problemos, bet ir korektiškiau išsiaiškinti savo pažiūrų skirtumus, surasti jų derinimo bei protingų kompromisų galimybės.
O gal čia ir yra to lūžio pradžia? Mes dažnai sakome „Žuvis pūva nuo galvos“. Vadinasi, nuo galvos prasidės ir pasveikimas. Istorija žino nemažai tokių pavyzdžių. Sunku patikėti, bet... Sekmadienį vakare išgirdome pirmąją šiltą, taikią vienybę skelbiančią bei pažadus įvykdyti pažadančią naujo Prezidento kalbą. Iš jos matyti, kad Prezidentas žino, ko šiandien labiausiai reikia Lietuvai. Atvirų durų į prezidentūrą ir duoto žodžio laikymosi. Ir abu juos žada Prezidentas. Kaip žinoma, abu jie buvo paskelbti ir žaliųjų valstiečių programoje. Bet abu juos partija pirmiausia užmiršo.
Viltis tik ta, kad naujasis Prezidentas yra aristokratiškesnis. Jam sulaužyti duotą žodį bus sunkiau. Be to, jis yra įterpęs vieną esminį saugiklį: „Savo pažadus įgyvendinsiu, jeigu jūs man padėsite.“ Bet tai gali turėti dvi reikšmes. Pirma, tai gali reikšti, kad Prezidentas laukia organizuotos pilietinės paramos, kuri atliktų žurnalistų minimo užnugario funkciją.
Visi žinome, kad Lietuvoje populiarus posakis: „Pažadėjai – patiešijai, o netesėjai – negriešijai.“ Jau 15 metų Lietuvoje gyvenanti japonė architektė Akiko Tutlys, visais įmanomais ir neįmanomais būdais išgyrusi mūsų šalį, į klausimą „kas Jums nepatinka Lietuvoje“, momentaliai atsako: „Lietuviai nesilaiko duoto žodžio.“
Būtina sulaužyti ir šį nesveiką įprotį, ne tik darantį gėdą mūsų šaliai, gniuždantį mūsų tarpusavio pasitikėjimą, bet ir ardantį politinius valstybės pamatus.
Prezidentas Lietuvoje – paties aukščiausio statuso žmogaus. Nėra kito statuso, kuris labiau įpareigotų sakyti tiesą ir tik tiesą.
Be to, G. Nausėda yra išsaugojęs labai retą aristokratizmo bruožą, naujaisiais laikais pavadintą inteligencija. Debatų metu jam pavyko ją parodyti ir išryškinti. Pilietinė visuomenė net ne visada žinodama, kaip tą savybę pavadinti, pamatė jos orumą, šviesumą ir prakilnumą. Ir tai ją papirko labiau negu kitų dideli pinigai. Tas žmogus jiems pasirodė patikimas. Tokie žmonės negali apgauti.
O žiniasklaida jam padėjo sukelti tokį efektą, kad šiandien jau viskas ima atrodyti po: po visuotinio susvetimėjimo, po korupcijos įpročių, po žiaurios socialinės atskirties, po abejingumo žmogui, po moralinės degradacijos, po valdžios arogancijos, po patyčių, po cinizmo ir chamizmo...
Po šios pirmos Prezidento kalbos pradeda kunkuliuoja protingesnės ir žmoniškesnės politikos bei visų žmonių gyvenimo viltys. O kad jos neužgestų, matyt, reikėtų ne lūkuriuoti, o telkti jėgas Prezidentui padėti. Jis laukia. Jam reikės ne tik užnugario.